|
|
Apie senasias pirties tradicijas
Straipsnio data: 2016-02-03
Gerai iškaitę ir sutarę vanotis, pamerkdavo vantas į šiltą vandenį ir iš eilės prieidami prie krosnies vantą pakepindavo. Po to užpila gerai vandens garui ir ima luptis. Lupdamiesi turi „sutarti“, t.y. išlaikyti ritmą, kuris sudaro „kūlimo mokslą“, kitaip tariant, tiek kūlimas (spragilais), tiek vanojimasis turi vieną ir tą patį sutartinį ritmą. Senesnieji ir svečiai susirinkusiųjų išvanojami, t.y. gulė ant palų ir vieno ar dviejų buvo vanojami. Eidamas į pirtį kiekvienas nešdavosi sau naują vantą. Vantos būdavo rišamos iš beržo šakelių iki šienapjūtės. Žiemos metu pritrūkę beržinių vantų, naudodavo kadugines. Tiek vyrai, tiek moterys vanodavosi stati. Pirma lupdavo nugarą, mat ji „didžiausią šilumą paneša ir daugiau niežti“, paskui - šonus, šlaunis ir, jei yra vietos, pasilipę ant palų – kojas. Kad vanojantis „galvos šiluma nesuimtų“ (neapsvaigtų galva), laikas nuo laiko galvas suvilgo šaltu vandeniu, o kad nenualptų, vilgo šaltu vandeniu krūtinę. Užpylus garo ir glaudžiant (nešeriant) vantą prie kūno, veik visi, sustoję vanotis, džiaugiasi: „U…te-te-te-te, U…te-te-te-te“. Pasidžiaugę ir gerai įniršę vanotis, pradeda antrą šūksnį. Vienas iš senesniųjų surinka: „Na, vyrai, valy, valy, valy …“. Tada vanojasi ir dauguma sutartinai šerdami ima tarti: „Valy, valy, valy …“. Išsivanoję ir perkaitę bėga pro duris tik visiems baigus, o šiaip tegali tik atsitūpti ir laukti galo. Garui ataušus, išsivanoję eina ataušti. Pirtyje likusieji tėvai ima vanoti vaikus. Drauge vanojasi ir paaugliai. Vaikus vanoja suguldytus ant palų po du (suduria galvomis) kol tie ima verkti. Išsivanoję vieną kartą, visi prausiasi kol ateina naujų, arba sutaria dar kartą išsilupti. Didieji šilumos mėgėjai susitaria dar ir trečią kartą išsivanoti. Moterys, kaip ir vyrai, pirtyje seniau daug vanodavusios. Bet jos žinojo ir bendrąją pylą, t.y. vieną stovinčią vanodavo penkios, šešios. Išsivanojus pirmą kartą, kartais tik įšilus, buvo trenkama galva. Galvą trinkdavo šarmu tol, kol plaukai imdavę gurgždėti. Po galvos išsitrinkimo, paprastai, buvo antras pasivanojimas ir tik tada visai prausdavosi ir nusitrindavo vanta, skepeta ar „ragaže“ kaklą, nugarą, šonus ir t.t. Po nusitrynimų, o šilumos mėgėjai dar po kokio vieno pasivanojimo, imdavo praustis. Prausdavosi visi sutūpę aplink bendrą lovį, rankomis semdami vandenį. Pirmieji nusiprausdavo senesnieji, o patys paskutiniai – vaikai. Iš savų indų imta praustis tik XIX a. pabaigoje. Prausimosi metu seniau buvo sekamos pasakos, pasakojama įvairi „teisybė“: sakmės, padavimai, vaiduoklių regėjimas, ir kalbamasi įvairiais reikalais. Pirtis buvo savotiška pasitarimų vieta. Kartais senieji, vaikams ir paaugliams negirdint, patardavo nesenai vedusiems, atskleisdavo įvairių seksualinių paslapčių. Ypač tokie patarimai buvo gausūs moterų bendruomenėje, kur mokė visa ko jaunamartes. Namo sugrįžę ir įėję pirkion kiekvienas pasako: „Dėkui užu šilumu“: „Un sveikatos“. Numetę viršutinius drabužius, tuojau atsiriekia duonos, užsipila druskos ir valgo. Ir tik suvalgę vieną riekę, geria vandenį. Šį paprotį senieji aiškina tokia sakme: „Susisprečijo aniuolas su velniu, ką žmonės darys tuoj iš pirties parėję. Velnias sakąs: „Gers vandenį“. Aniuolas: „Valgys duoną su druska“. Žmonės atėję ir pasiėmę duonos, užsipylę druskos ir valgę. Velnias sprečką prakišęs.“
Puslapis 4 iš 5
|
