|
|
Apie senasias pirties tradicijas
Straipsnio data: 2016-02-03
Vyrai ir moterys, dažniausiai, į pirtį eidavo atskirai. Kadangi pirmas garas būna karščiausias, pirma eidavo vyrai, paskui – moterys: „moteriška galva šilumos nepakelia“. Pirtin motinos vaikus pradėjo neštis kokių trijų metų. Vyresni berniukai nuo penkių – septynių metų pirtin eidavo su vyrais. Pačius pirmuosius iš namų pirtin išruošdavo senelius. Jie beveik vieni susirinkdavę „pirmajam garui“ ir išsiprausdavo, kol dar visi vyrai nesueina, kol pats karščiausias vanduo. Žiemos metu, kuomet senam žmogui sunku per pusnis bristi, vienas kuris iš turtingesniųjų ūkininkų pasikinkydavo arklį ir suveždavo pirtin visus arklių neturinčius kaimo senelius. Po pirties juos vėl išvežiodavo. Vasaros metu pirtin vyrai eidavo vienmarškiniai. Kitu metu, kas turėjo ilgus kailinius, apsivilkdavo juos ir susijuosdavo juosta. Išeidami pirtin namuose palikdavo visas brostvas (įvairius šventintus kryželius ir pakabukus), „Dievo pirtim nekaitysi“. Einančiam į pirtį vyrui moterys paduodavo medinį kibirą su šiltu šarmu, naują vantą, švarius rūbus, vėliau ir muilo gabalėlį. Moterys taip pat išleisdavusios pirma seneles, kurias žiemos metu vienas kuris ūkininkas suveždavo ir po to išvežiodavo, nors daugiausiai išvežiodavo kuri nors viena iš moterų. Pirtin eidamos moterys pasiimdavo taip pat šarmo, šilto vandens, po vantą ir skalų (dažniausiai jau būdavo tamsu). Jos pirtin nesiskubindavo, kad vyrų be kelnių nerastų, nes „vyrus užtūpusios“ buvo pajuokiamos. Patys pirmieji, drauge su seneliais ateina paprastai pirties savininkas ir kūrentojas. Vienas kuris iš jų paruošdavo vandenį, t.y. sudėdavo į vandenį karštus akmenis. Sušildyti akmenimis vandenį reikėję didelio patyrimo. Iki raudonumo įkaitusį akmenį žarstekliu įrisdavę kaušan. Tada akmenį papučia, toks geriau šildąs, nepašėlstąs, ir palengva pamerkia, kad neplyštų ir neištaškytų vandens. Taip sudėdavo kelis akmenis, kol vanduo pakankamai įšildavo. Pamažu susirinkdavo ir kiti vyrai. Pirtin įeidamas kiekvienas žmogus turi esančiuosius pasveikinti: „skalsų šilimai“, „prašom skalson“, o jei randa vanojantis, sako: „skalsų beržo lapui“, „skalsų lapienei“. Jiems atsakoma: „Prašom. Šilumos užteks“, arba „Sušalėliam pakūrenom …“. Viršutiniai rūbai būdavo paliekami priepirtyje, o apatiniams dažnoje pirtyje būdavo skiriama kartelė virš krosnies, kad „gyvas sutvėrimas“, šilumos išsigandęs, nenuropotų, kur jo neprašo, t.y. naujuosna skalbiniuosna, bet nukritęs ant karštų akmenų sudegtų. Iš pat pradžių pirtyje susirinkusieji iškaista, t.y. sulipa senieji ant palų (pirties gale žmogaus krūtinės aukštyje pritvirtintos lentos) ir užpylę vandens ant krosnies akmenų šildosi gare. Po kurio laiko, kai prakaitas jau smarkiai bėga, jie nulipa ir leidžia kitus. „Garui pilti reikia mokslo“, - sakydavę senieji žmonės. Garą pildavo, paprastai, vienas iš senesniųjų: pirties savininkas, kūrentojas arba kuris nors kitas jų paprašytas asmuo. Kaušą šalto vandens užverčia į vidurį krosnies, o, kad susidarę garai nenudegintų arti esančiųjų, perspėja: „Saugokitės! Piliu garą“.
Puslapis 3 iš 5
|
