Antikos laikų istorikas Herodotas, daug keliavęs po pasaulį, pabuvojo ir Rusijoje. Apsilankęs Dniepro-Būgos upių žiočių rajone, istorikas atpasakoja legendą, kurią išgirdo beklajodamas po stepes.
Legenda pasakoja, kad kadaise šiose vietose buvęs graikų didvyris Heraklis, turėjęs tris sūnus – Agafį, Geloną ir Skitą. Kartą jis pasiūlė sūnums įtempti savo lanką, kurio niekas, išskyrus jį patį, negalėjo suvaldyti. Ir tik vienintelis Skitas, jauniausias sūnus, sugebėjo įvykdyti Heraklio paliepimą. Skitas tapo stepių, besidriekiančių prie Juodosios jūros, valdovu.
Herodotas taip pat pasakojo apie pirtis, kuriomis šie galiūnai naudojosi. Trys didžiulės kartys būdavo suremiamos galais viena į kitą ir aptraukiamos veltiniu. Vidury šio statinio stovėdavo didžiulis indas, prikrautas įkaitintų akmenų. Pirtininkai, eidami į tokią pirtį, pasiimdavo kanapių sėklų, kurių užmetus ant karštų akmenų, pasak Herodoto, pakildavo toks garas, jog jokia pirtis negalėtų lygintis su tuo, ką jis matė stepėje. Skitai kaukdavo iš malonumo mėgaudamiesi tokia pirtimi. Istorikas dar pasakoja, kad skitai, palaidoję mirusįjį, eidavo apsiprausti pirtyje.
Skitų moterys ant grubaus akmens, maišydamos su vandeniu, smulkindavo kipariso ir kedro sakų gabalus. Šiuo skystu ir labai malonų kvapą turinčiu mišiniu išsitepdavo visą kūną ir palikdavo nakčiai, o kai kitą dieną visą šį sluoksnį nuplaudavo, kūnas būdavo labai švarus, švelnus ir blizgantis.
Pirtis buvo minima ir Rytų slavų mituose. Ją mėgo net dievai, su pirtimi buvo siejamas ir žmogaus gimimas. Bizantijos istorikas Prokopijus (500-565 m. pr. Kr.) rašo, kad pirtis senovės slavus lydėjo visą gyvenimą: čia juos nuprausdavo tik gimusius, prieš vestuves ir po mirties.
