Apie rusiškos pirties tradicijas sklando kone legendos. Tačiau kokios asociacijos kyla išgirdus pavadinimą „rusiška pirtis“? Greičiausiai, daug karščio, daug vantų ir daug... stipriųjų gėrimų. Arba tai, ką jai „padovanojo“ sovietų tradicijos. Vis tik, senovinė rusiška pirtis buvo visai kitokia.

Mitai ir legendos pasakoja apie rusiškos pirties tradicijas

Antikos laikų istorikas Herodotas, daug keliavęs po pasaulį, pabuvojo ir Rusijoje. Apsilankęs Dniepro-Būgos upių žiočių rajone, istorikas atpasakoja legendą, kurią išgirdo beklajodamas po stepes.

Legenda pasakoja, kad kadaise šiose vietose lankėsi graikų didvyris Heraklis, turėjęs tris sūnus – Agafį, Geloną ir Skitą. Kartą jis pasiūlė sūnums įtempti savo lanką, kurio niekas, išskyrus jį patį, negalėjo suvaldyti. Ir tik vienintelis Skitas, jauniausias sūnus, sugebėjo įvykdyti Heraklio paliepimą. Skitas tapo stepių, besidriekiančių prie Juodosios jūros, valdovu.

Herodotas taip pat pasakojo apie pirtis, kuriomis šie galiūnai naudojosi. Trys didžiulės kartys būdavo suremiamos galais viena į kitą ir aptraukiamos veltiniu. Vidury šio statinio stovėdavo didžiulis indas, prikrautas įkaitintų akmenų. Pirtininkai, eidami į tokią pirtį, pasiimdavo kanapių sėklų, kurių užmetus ant karštų akmenų, pasak Herodoto, pakildavo toks garas, jog jokia pirtis negalėtų lygintis su tuo, ką jis matė stepėje. Skitai kaukdavo iš malonumo mėgaudamiesi tokia pirtimi. Istorikas dar pasakoja, kad skitai, palaidoję mirusįjį, eidavo apsiprausti pirtyje.

Skitų moterys ant grubaus akmens, maišydamos su vandeniu, smulkindavo kipariso ir kedro sakų gabalus. Šiuo skystu ir labai malonų kvapą turinčiu mišiniu išsitepdavo visą kūną ir palikdavo nakčiai, o kai kitą dieną visą šį sluoksnį nuplaudavo, kūnas būdavo labai švarus, švelnus ir blizgantis.

Pirtis minima ir Rytų slavų mituose. Ją mėgo net dievai, su pirtimi buvo siejamas ir žmogaus gimimas. Bizantijos istorikas Prokopijus (500-565 m. pr. Kr.) rašo, kad pirtis senovės slavus lydėjo visą gyvenimą: čia juos nuprausdavo tik gimusius, prieš vestuves ir po mirties.

Rusų pirties tradicijos stebino senovės keliautojus

Rusiška pirtis minima ir X-XIII amžiaus metraščiuose. Ją vadindavo „mov“, „movnia“, „movnica“, „mylnia“, „vlaznia“ arba tiesiog „bania“. Teigiama, jog senovės Rusioje nugalėtosios tautos kartais netgi duoklę turėdavo mokėti vantomis.

Daug įdomių faktų galima sužinoti iš istoriko Nestoro, gyvenusio XI-XII amžiuje. Šis, galima sakyti, pirmasis rusų rašytojas savo kūrinyje „Senųjų laikų pasakojimas“, dalijasi pamąstymais „iš kur Rusų žemė kilusi…“ Šiame metraštyje yra minima ir pirtis.

Legendinis Apaštalas Andrejus, keliaudamas po įvairias šalis, Didžiajame Novgorode matė medines pirtis, kur „visiškai nuogi žmonės plakė save vantomis, o galiausiai apsiliedavo šaltu vandeniu… ir darė tai ne savo baudimui, o prausimosi malonumui…“. Tais laikais, apie kuriuos rašoma apysakoje, rytų slavai dar neturėjo miestų, taigi galima manyti, kad kalbama apie V-VI a.