Seniau būta trijų tipų pirčių: žeminių, molinių ir medinių. Žeminės pirtys, taip vadinamos “zemliankos” seniau buvę gana dažnos ir būdingos kaimo varguomenei. Tai daugiausia buvo kalno atšlaitėje iškasta duobė. Jos sienos buvę išpintos stačiais ar gulsčiais statiniais. Iš lauko pusės sienos ir stogas buvo apdėti skaldytų alksnių pliauskelėmis ir užpilti žemėmis. Molinės pirties konstrukcija taip pat buvo gana paprasta: mediniai griaučiai, išpinti gulsčiais žabais, buvo iš abiejų pusių apkrečiami moliu.

   Molinės pirtys buvę labai retos, nes jų labai prastas garas. Senoji medinė pirtis buvo statoma iš vidutinio storumo 20 - 25 cm skersmens rąstų ir turėdavo 10 - 12 vainikų. Tai buvo keturkampis trobesys apie 3 - 5 m pločio, 6 - 8 m ilgio.

   Stogas iki šio amžiaus ketvirto dešimtmečio būdavo keturšlaitis, dengtas šiaudais, o ežerų pakraščiuose kartais dar nendrėmis ir meldais. Vėliau vis dažniau imta pirtis dangti dvišlaičiu stogu, o šiaudus pakeitė lentos, skalos, skiedros ir kitos ugniai atsparesnės medžiagos. Pirties kampe buvo iš akmenų sukrauta krosnis. Dūmai išeidavo pro stoge paliktą ertmę, čiukuru vadintą, duris arba langelį, sprindžio aukščio ir dviejų sprindžių pločio išpjovą tarp sienojų. Vėliau krosnis imta mūryti iš plytų, perdedant skersai geležies gabalus akmenų sampilui krauti.

   Pirtys daugiausia buvo statomos prie didesnio vandens (ežero, upelio). Jei vandens nebuvo šalia, prie pirties buvo kasama sodžiauka, rečiau - šulinėlis. Geriausiu pirčiai vandeniu laikomas ežero, upelio, balos vanduo, nes „geriau prausiasi“ (minkštas), o šaltinio ir šulinio vanduo laikomas menkesniu. Seniau buvo kalbama, kad „po šaltinio vandeniu praustos pirties“, net utėlės apstojančios, nors kiti teigdavę, jog šaltinio vanduo geriausias – „esą grynas, tai ir kūną grynai nuprausia“.

  Seniau ne kiekvienas ūkis turėjo savo pirtį, bet viena pirtimi naudojosi kelios artimų giminaičių ar kaimynystėje gyvenančios šeimos. Pirtį kūrendavo visos šeimos paeiliui. Tik kaimo neturtingieji pirties nekūrendavo. Turtingesnis pirties savininkas, turintis daugiau miško, dažnai pakurdavo pirtį be eilės ir sukviesdavo kitus. Susidarydavo gana pastovios pirčių bendruomenės. Vienos pirties visa bendruomenė tarpusavyje vengdavo susipykti, ypač su pirties šeimininku. Susipykus dviems vienos pirties kaimynams, kiti žmonės stengdavosi juos pirtyje sutaikyti. Ilgiau pykti kaip iki pirties buvo laikoma negražiu dalyku, ir kuris nesusitaikydavo, buvo pravardžiuojamas bizdėlium, pikčiurna ir pan. 

Puslapis 1 iš 5 Sekantis >>