Gydomasis purvas medicinoje naudojamas nuo senų laikų. Jau senovės egiptiečiai, romėnai, graikai gydymui naudojo purvą.

Žmogui sveikatos nuo seno suteikdavo saulė, vanduo ir žemė. Peloido, arba purvo, terapija – vienas svarbiausių sanatorinio ir fizioterapinio gydymo būdų. Graikiškai žodis pelos reiškia dumblą arba purvą. Šis gamtinis darinys turi daug biologiškai aktyvių medžiagų bei mikroorganizmų.

I mūsų eros šimtmetyje senovės Romos istorikas Plinijus Vyresnysis mini „žemes, išgydančias žaizdas“. Klaudijus Galenas, gyvenęs II m. e. amžiuje, aprašė „egiptietišką“ gydomojo purvo panaudojimo būdą. Italijoje gydymas purvu paplito XVI a., Prancūzijoje - XVII a., Vokietijoje - XVIII a., Rusijoje - XIX a.

Gydomojo purvo savybės

Gydymo tikslams tinka tik specialios durpės, kurios yra ilgai trunkančio augalinių organizmų irimo (beveik nepatenkant deguoniui) produktas. Originalios metodikos dėka paruošto durpinio purvo sudėtis lemia jo plastines, šilumos imlumo, šilumos laidumo, absorbcines ir kitas savybes, dėl kurių durpinio purvo - mineralines vonias galima naudoti įvairių ligų antrinei profilaktikai, gydymui ir medicininei reabilitacijai.

Gydomųjų durpių veikimo mechanizmų paaiškinimui yra įvairių hipotezių. Šiuo metu manoma, kad purvo procedūros, veikdamos per odos mechaninius, šiluminius, cheminius, skausminius ir kitus receptorius, sukelia sudėtingas refleksines reakcijas. Pirmiausia pradeda veikti trofiniai (audinių mitybos) refleksai.Odoje atsipalaiduoja biologiškai aktyvios medžiagos, per kurias pradeda reaguoti visos organizmo sistemos.

Lietuvoje daugiausia vartojamas vietinis gydomasis purvas. Atlikti moksliniai tyrimai leidžia daryti išvadą, kad Druskininkų kurorto durpinis purvas yra vienas iš geriausių, Europos terapiniuose kurortuose naudojamų purvų. Atsivežama Negyvosios jūros dumblo. Gydomojo purvo poveikis priklauso nuo jo prisotinimo mineralais, rūgštingumo arba šarmingumo, tirštumo ir temperatūros. Gydomasis efektas pasiekiamas šiluminiu, mechaniniu, cheminiu, biologiniu poveikiu.

Gydomasis purvas skirstomas į keletą rūšių. Viena jų - gėluose vandenyse susidariusios nuosėdos, dumblas. Taip pat sulfidinis dumblas, susikaupęs jūrose bei druskinguose ežeruose. Kita rūšis - durpės, kurios susidaro iš ne visiškai suirusių pelkės augalų. Durpės turi daug organinių medžiagų, įvairių jonų ir mikroelementų.
Trečia rūšis - trykštantis iš ugnikalnio gelmių purvas, prisotintas dujų ir mineralų. Beje, peloido terapijai priklauso ir gydymas parafinu bei ozokeritu.

Gydomojo purvo poveikis organizmui

Klinikiniai ir eksperimentiniai tyrimai parodė, kad po purvo-mineralinio vandens vonių normalizuojasi įvairios patologiškai pakitusios organizmo funkcijos: gerėja audinių ir organų kraujotaka, jų aprūpinimas maisto medžiagomis ir deguonimi, sumažėja arba net išnyksta uždegiminiai procesai, skausmas, jautrumas, skatinama vidaus sekrecijos liaukų veikla ir medžiagų apykaitos procesai, stiprėja organizmo neurovegetacija bei imuninitetas, apsauginiai ir prisitaikymo mechanizmai.