Rusų žmones pasiekdavo Hipokrato ir Galeno medicinos mokymai. Pečioros vienuoliai, supratę pirčių naudą, naudojo jas gydymo tikslais, bet rusiška maniera. Didžiojo kunigaikščio Vladimiro nurodymu pirtys buvo vadinamos „įstaigos neįgaliesiems“. Kijevo-Pečioros vienuolis-daktaras Agapitas žmones gydė žolėmis ir garine pirtimi.

Kijevo Didžiojo kunigaikščio Vladimiro Monomacho anūkė Eupraksija (XII a. pirmoji pusė) dar nuo vaikystės domėjosi liaudies medicina. Ji gamino vaistus iš lauko žolynų bei gydė jais ir turtingus, ir beturčius. Už tą gerumą ji buvo praminta Geradare. Ji žinojo, kad pirtys yra gyvybės ir sveikatos šaltinis ir naudojo jas žmonių gydymui.

Vokiečių mokslininkas Adamas Olearijus (1603-1671) savo aprašymuose skelbia, kad Rusijoje nėra nei vieno miesto, nei vieno kaimo, kuriame nerastum garinės pirties. Rusai gali kęsti neįtikėtinai didelį karštį, gulasi ant aukščiausio laipto ir liepia save pliekti beržine vanta, o paskui apsipila lediniu vandeniu. O žiemą iššokę iš įkaitusios pirties voliojasi sniege ar įsitrina juo kūną. Toks temperatūros kaitaliojimas stiprina jų sveikatą.

Štai ką rašo Čingischano anūko Batyi metraštininkas. Kada Aukso Ordos karvedys, pasiekęs Maskvą, pamatė ant upės kranto medžio rąstų namelius, iš kurių iššokdavo žmonės ir nerdavo į eketę, klausė: “Ką daro šitie bepročiai?” Jam buvo paaiškinta, kad šitie namukai vadinasi „mylni“ (pirtys), kad juose dideliame karštyje „Muškafai“ (Maskvos žmonės) muša save jauno beržo rykštelėmis, prausiasi labai karštu vandeniu ir gira, o paskui neria į eketę. Tai labai sveika, sako jie. Todėl „urusutai“ (rusai) tokie stiprūs.