Skalsų beržo lapui

Nerašyta taisyklė, jog nuo seno pirmi į pirtį maudytis eidavo vyrai, o tik po to moterys. Buvo manoma, kad vyrams karštesnė pirtis labiau tinka. Pirmenybė pirtyje buvo teikiama vyresniesiems, o svarbiausia - pirties kūrentojui. Kūrentojas ne tik kūrendavo malkomis pirties krosnį, bet ir paruošdavo vandenį. Vanduo buvo šildomas dedant į vandenį karštus akmenis.

Paprastai eidami į pirtį senovėje visi nešdavosi po naują beržinę vantą, jas pamerkdavo į karštą vandenį, ruošdavo vanojimui. Buvo įprasta, kad toje pačioje pirtyje besilankantys „pirties bičiuliai“ kiekvienas turėdavo netgi savo vietas ant plautų.

Atėję į pirtį paprastai taip pasveikindavo susirinkusiuosius: „skalsų šilimai“, o besiperiantiems sakydavo: „skalsų beržo lapui“. Pirtyje esantieji atsakydavo: „prašom, šilumos užteks“. Po pirties įprasta buvo dėkoti šeimininkui: „dėkui užu šilumą.

Pirmiausia, pirmojo užėjimo metu, buvo šildomasi, ruošiamas kūnas pėrimuisi: sulipę ant plautų pildavo vandens ant krosnies akmenų. Vėliau – periamasi, o gerai išsivanojus ir įkaitus vėsinamasi upėje ar ežere.

Pirtis nuo seno lietuvių naudota gydymosi tikslais. Pirtyje buvo gydomi sąnarių skausmai, diegliai bei kitos ligos.

Po pirties buvo geriamas naminis alus ar gira, užkandama duonos su druska, neretai valgydavo raugintų ar žalių kopūstų, kopūstienės.

Šeimos apeigos pirtyje

Senovėje buvo tikima, kad pirtyje gyvena įvairios dievybės – tikėta, kad jos čia ateina po to, kai išsimaudo moterys. Su dievybėmis buvo susiję ir kai kurios šeimos švenčių apeigos.

Paaugles mergaites pirtyje įšventindavo į merginas – tai buvo apeiga, susijusi su pirmosios duonos kepimu, ir reiškė, kad mergina jau subrendusi ir gali būti išleista į žmonas ir metas laukti piršlių.

Per Jonines kaimo merginos pirtyje burdavosi likimą, atlikdavo apeigas, plukdydavo vainikėlius.

Kadaise pirtyje atlikdavo ir vestuvių apeigas. Visų pirma, pirtyje prieš vestuves buvo prausiama jaunoji, giriamas jos grožis. Pagal paprotį, jaunoji pirtyje simboliškai atsisveikindavo su jos židiniu bei pirties dievybėmis.

O po vestuvių jaunamartė buvo taip pat vedama į pirtį. Čia ji susirinkusioms moterims įteikdavo dovanų, atsinešdavo duonos. Maisto ir gėrimų buvo įprasta padėti ir ant pirties krosnies – auka ugnies deivei Gabijai ir protėvių vėlėms, kurios, kaip tikėta, gyvena prie pirties krosnies. Pirtyje buvo atliekamos ir kai kurios laidotuvių apeigos.

Pirtis dažnai minima tautosakoje – pasakose, padavimuose bei senoviniuose prietaruose. Paprastai pasakose vidurnaktį į pirtis renkasi velniai, laumės bei raganos, ir negyvai užplaka vantomis, jei ką randa besimaudančius. 

 Svetainės Pirtyje.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško Pirtyje.lt administracijos sutikimo draudžiama.