Dažnas iš mūsų, paklaustas, kas yra sauna, net nemirktelėdamas atsakys, kad tai – sauso oro pirtis, ir netgi su džiaugsmu pridurs žinąs, kad joje temperatūra siekia 100-110°C. Vis dėlto, nedaugelis yra girdėję, kokią sauną naudojo suomių protėviai, o jei dar pridursime, kad ji niekuo nesiskyrė nuo rusiška garine vadinamos, kažin ar iškart patikės. Taigi, apie suomių praktiką įrengiant tradicines saunas.

Gultų dydis ir aukštis pagal suomius

Senovinėje saunoje gultas būdavo platoka aikštelė, kurioje žmonės sėdėdavo susidėję ir kojas. Į šią saunos dalį buvo patenkama medinėmis kopėtėlėmis. Išpopuliarėjus elektrinėms krosnelėms, gultai tapo siauresni: vienas viršuje kaitinimuisi, o antrasis apačioje tiems, kurie nemėgsta didelio karščio viršutiniame gulte.

Senovinėje saunoje nebuvo poreikio įrengti žemutinį gultą, kadangi joje nebuvo labai didelio karščio. Šiluma būdavo reguliuojama pilant vandenį ant akmenų, o ne kaitinantis aukščiau arba žemiau.

Senovinėje saunoje geras garas („löyly”) būdavo išgaunamas tik esant ne per aukštai temperatūrai. Tokiomis sąlygomis nėra reikalo saunoje sėdėti pasilenkus. Reikia sukelti kojas ant gulto ir atsipalaiduoti, tam gultas turi būti ne siauresnis negu 80 cm. Žemesnysis gultas, jei jis nenaudojamas sėdėjimui, o tik patekimui į viršutinį gultą, gali būti ir 20-30 cm pločio.

Keletas patarimų įrengiant gultus: gultai turi būti pakeičiami / nuimami, tam, kad būtų patogiau valyti sauną ar, prireikus, lengviau prižiūrėti krosnį. Be to, turi būti nedideli tarpai tarp lentjuosčių, kad jos lengviau išdžiūtų. Tai apsaugos jas nuo drėgmės, puvimo, pelėsių.

Pagal suomių nerašytą taisyklę, žemiausiasis gultas turi būti įtaisytas nežemiau negu krosnies akmenys, kad būtų užtikrinta pakankamai šilumos kojoms.

Iš esmės, gultų aukštis turi būti matuojamas nuo lubų, o ne nuo grindų. Tinkamiausias atstumas nuo lubų – 100-110 cm, bet ne daugiau negu 120 cm. Jei atstumas didesnis, energijos suvartojimas saunoje žymiai padidėja, kadangi karščiausias oras lieka virš besikaitinančių žmonių galvų ir iš jo – jokios naudos. Jei atstumas iki lubų didesnis, tai reiškia, kad besimaudantieji pirtyje žymiai vėliaus pajus ateinantį garą.

Ventiliacija

Autentiškoje suomių saunoje ventiliacija būdavo įrengiama taip: oro įleidimas buvo konstruojamas už krosnies, apačioje, kad liepsna gautų deguonies, oro išmetimo anga buvo konstruojama lubose arba sienos viršuje, tam, kad būtų išvėdinta drėgmė ir karščio perteklius.

Ėmus naudoti elektrinius šildytuvus, viskas pasikeitė. Nebereikėjo papildomos deguonies liepsnai. Ventiliacijos angą imta montuoti žemiau, apatinio gulto lygyje.

Įrengus tradicinę ventiliacijos sistemą saunoje, kurioje sumontuotas elektrinis šildymas, galimas labai didelis temperatūrų skirtumas palubėje ir ant žemės. Šį skirtumą gali sumažinti šildytuvas, spinduliuojantis karštį ir taip šildantis besimaudančiųjų kojas. Jei šildytuvas neefektyviai spinduliuoja šilumą, atsiranda karščio perteklius, ima kaisti ausys. To gali būti išvengta įrengus ventiliacijos angą lubose. Tai padidina saunos vėdinimąsi, tačiau prarandama nemažai energijos.