Profesionalus pirtininkas – tik su licencija

Jau Viduramžiais pirtyse aptarnaujantys asmenys, arba pirtininkai, turėdavo įsigyti pirties licenciją. Norint tapti kvalifikuotu pirtininku reikėdavo išlaikyti egzaminą. Toks asmuo galėdavo arba pats būti ir pirtininku, prižiūrinčiu maudynes bei pirties kūrenimą, arba samdyti specialistą. Be to, pirtininkai turėdavo mokytis gydymo meno, kadangi tais laikais pirtyse būdavo atliekamos ir kai kurios gydymo procedūros.

Norintieji tapti profesionaliais pirtininkais turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus: būti ne jaunesni nei 15 metų, puikios sveikatos būklės, be to, privalėjo mokėti skaityti, rašyti bei turėti tam tikras aritmetikos žinias, o taip pat – mokėti vokiškai ir lotyniškai.

Kai kuriuose Europos miestuose netgi buvo susikūrusios pirtininkų gildijos, kurių nariai įsipareigodavo laikytis griežtų taisyklių, susijusių su pirtininko profesija, t.y. buvo reglamentuojamos pirties procedūros, etiketas, o taip pat ir mokesčiai už viešosiose pirtyse teikiamas paslaugas.

Pirtininkas – pirties šeimininkas

Bene svarbiausia pirtininko užduotis – palaikyti tvarką pirtyje. Atrodytų, kokios čia tvarkos reikia: atėjai, užpylei vandens ant akmenų, pasėdėjai, prakaito lašelius nuvarvinai nuo nosies ir išėjai. Vis tik neretai tenka stebėti viešosiose vietose (sporto klubuose, baseinuose) esančių pirčių lankytojus, kurie ant akmenų pila vandenį iš baseino, o po to dūsta nuo chloro kvapo... Jau nekalbant apie privačius „pirčių balius“, kur ne tik alus liejasi laisvai garinėje ir ant įkaitusių krosnies akmenų...

Pirtininko darbas prasideda nuo pirties kūrenimo. Norint gerai iškūrenti pirtį, reikia šiek tiek išmanymo: geriausia tą daryti sausomis beržinėmis malkomis, o baigus kūrenti svarbu nepamiršti išvėdinti garinę. Paprastai pirmas garas nuleidžiamas pro kaminą – kad neliktų nemalonių kvapų. Kol kūrenama pirtis, reiktų paruošti vantas, galima išvirti arbatos ar paruošti kitų gėrimų.

Susirinkus visiems į garinę, pirtininkas pila ant akmenų karštą vandenį. Kiekvienas patyręs pirtininkas turi savo pamėgtus pirties kvapus, be to, neretai ir pats pasigamina kokį žolelių mišinį. Aromatingais priedais pagardintas pirties garas – ne tik malonus nosiai, bet dažnai ir gydantis ar turintis kokį kitą poveikį (pavyzdžiui, raminantis ar tonizuojantis).

Pirtininkas privalo žinoti saugaus elgesio pirtyje taisykles, prižiūrėti, kad jų būtų laikomasi, o prireikus suteikti pirmąją pagalbą. Taip pat svarbu žinoti savo, kaip pirtininko, galimybes ir efektyviai panaudoti jėgas. Juk pirtininko darbas vyksta itin sudėtingomis sąlygomis – karštis, drėgmė ir ypatingai vanojimas vantomis turi didžiulį poveikį organizmui, ypač apkraunama širdis.

Pirtininko darbą šiomis sunkiomis sąlygomis palengvina keletas veiksnių. Svarbu, kad vantos būtų tinkamo dydžio, ne per didelės (vanojant didelėmis vantomis greičiau pavargstama). Be to, lengviau vanoti, kai plautai yra atitinkamame aukštyje – periamas žmogus guli ne per žemai (tuomet jam tiesiog būtų šalta) ir ne per aukštai (gali perkaisti,  be to, pirtininkui sunkiau vanoti iškėlus rankas).

Pirtininkas, tausodamas sveikatą, turėtų pasirūpinti atitinkama mityba: kaitinantis pirtyje kartu su prakaitu netenkama mineralų, tad būtina papildyti jų atsargas. Ypatingai reiktų atkreipti dėmesį į kalio atsargas, kadangi šis mineralas padeda širdies veiklai. Kalio yra džiovintuose vaisiuose. 

Svetainės Pirtyje.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško Pirtyje.lt administracijos sutikimo draudžiama.