Vieną sausio savaitgalį teko lankytis į Frankfurte prie Maino. Išvažiuodamas pagalvojau, kad nori nenori reikės į kokią nors pirtį užsukti, todėl aplankiau interneto svetainę www.wguides.com, norėdamas rasti informacijos apie šio miesto pirtis ir baseinus.
Užbėgdamas už akių galiu drąsiai pasakyti, kad rezultatas viršijo visus mano lūkesčius. Įsitikinau, kad vokiečiai ne tik geriausi alaus ir automobilių gamintojai. Jų viešosios pirtys (draugų Frankfurte neturiu, todėl nežinau gal ne tik viešosios bet ir nuosavos) turi daug kuo pasigirti. Labai daug ko dėl laiko stokos aplankyti nespėjau, bet tai, ką mačiau, paliko neišdildomą įspūdį.
Frankfurte pas tikrą vokietį paklausiau: „Ar yra pas jus „Sauna“, „Bath“ ar kažkas panašaus?“, jis, atrodo, nebuvo didelis pirčių mėgėjas ir nieko atsakyti negalėjo, todėl teko pasikliauti savo atsivežta informacija, kurią buvau radęs internete.
Pirma, kas man užkliuvo už akių buvo Titus-Thermen – angliškame paaiškinime buvo parašyta, kad tai Senovės Romos stiliaus pirčių kompleksas. Aprašymas buvo gražus ir tikrai gundė, todėl pirmu taikiniu pasirinkau Titus-Center. Jo adresas – Walter-Moler-Platz 2. Man, žinoma, tai nieko nesakė. Bet žemėlapis rodė, kad tai yra Nordwestzentrum, o tai jau buvo žymiai geriau: Nordwestzentrum Frankfurte – tai tas pats, kaip pas mus Vilniaus prekybos „Akropolis“ – vienoj vietoj nesuskaičiuojamas kiekis parduotuvių ir, be to, susidaro įspūdis, kad visi nori viską nupirkti.
Lengviausias būdas ten nukakti – važiuoti U1 metro Gaunheim kryptimi iki sustojimo „Nordwestzentrum“, o ten išlipę iš karto atpažinsite „Akropolį“.
Atėjus labai nustebina kaina, nes mano angliška informacija užtikrintai skelbia, kad kaina yra 3,5 euro, bet iš tikrųjų kaina visi aštuoni. Man paklausus, ar sauna tikrai gera, vokietis sako „ja ja“ ir šypsosi į ūsą. Na, galvoju, jei „ja ja“ tai reiškia „ja ja“ – velniai nematė tu aštuonių eurų. Jis dar perklausia, ar eisiu tik į pirtį ar ir į baseiną, atsakau, kad eisiu visur. Sako, tada pirk trijų valandų bilietą, nes visur nesuspėsi, „ni ni“, sakau, viskas bus gerai, spėsiu aš ir už aštuonis eurus per dvi valandas visur apeit, vokietis neprieštaravo, tik šypsojosi (išeidamas jau aš šypsojausi, nes man tikrai trūko tos valandos).
Rūbinė kaip rūbinė – kažko iš vokiečių ir ypatingiau tikėjausi. Persirengiau, užsidėjau glaudes ir su rankšluosčiu nuėjau link artimiausių durų, kur buvo parašyta „sauna“ (prieš tai, aišku, dar norėjau pas vieną vokietį paklausti, kur čia geriau, bet kaip tikras vokietis jisai tiktai galva lingavo ir davė suprasti, kad „ateivių“ anglų kalbos nesupranta).
Užėjęs radau visai neblogą sauną, ant kurios durų užrašyta „70 laipsnių“. Viskas labai švaru ir tvarkinga – tiesiog puiku. Tik viena mane neramino, kad kiti labai nedraugiškai į mano glaudes žiūrėjo, na ką gi, tada nuėjau į kitą sauną, kur jau buvo užrašyta „90 laipsnių“ – čia jau buvo šilčiau , labai įdomus „žemas“ apšvietimas. Spalvos nuolat keitėsi nuo tamsiai žalios iki mėlynos vienodais pustoniais ir tikrai sudarė nepaprasto jaukumo įspūdį. Čia sutikta moteris staiga pradėjo man kažką aiškinti, aš atsakiau „Entschuldigung nicht verstehe“.
Tada ji kažkur dingo ir pasirodė su drauge, kuri šnekėjo angliškai ir man labai draugiškai paaiškino, jog čia reikia vaikščioti nuogam, o jei labai noriu, tai galiu nebent rankšluosčiu prisidengti. (Iš tikrųjų, kai jos abi grįžo, tai jau galvojau, kad sakys, jog čia moterų pirtis ir varyk iš kur atvaręs) Viską supratęs padėkojau, ir, norėdamas įrodyti, kad tikrai aklai laikausi vokiškos tvarkos, nusirengiau ir prisidengiau rankšluosčiu. Tuo pačiu paklausiau, kodėl čia tiek mažai žmonių? Moteris atsakė, kad čia tik maža dalis pirčių, jei nori pagrindinių – reikia eit į viršų.
Nors man ir nepatinka vaikščioti nuogam, bet gerbdamas vietines tradicijas apėjau likusią aukšto dalį ir radau puikiausią garinę rytietišką pirtį. Labiausiai patiko, kad joje nebuvo nei vieno žmogaus ir labai lengvai buvo galima garą reguliuoti, tiesiog spaudi mygtuką ir gali leisti garo tiek, kiek tau reikia.
Garinėj buvo toks jaukus lengvas apšvietimas, kad net sunku tą perteikti. Apėjęs šį aukštą dar radau poilsio kambarių, kur gali ilsėtis ant akmeninių gultų bei daug įvairiausių statulų, vaizduojančių Romos laikus - ne veltui romėniško stiliaus pirtis, čia net užrašai dušuose ir kitur iliustruoti labai išraiškingais romėniškais veidais.
Na ką, su šiuo aukštu viskas. Dar kartą padėkojau moteriškėm ir nuėjau į antrą aukštą. Pirmas įspūdis – tikrai pritrenkiantis, tarsi atsiradus senovės Romoje: viduryje baseinas, kuris tarsi neturi kraštų – vanduo nuolat pildomas ir bėga per kraštus, bet akis to visai nepastebi ir dėl specialaus apšvietimo atrodo, kad baseinas tarsi bekraštis. Aplink baseiną puikiausios pirtys, pradedant įvairaus drėgnumo turkiškomis ir baigiant skirtingų temperatūrų saunomis.
Įdomiausias radinys buvo „šaldymo kamera“ – nežinau, turbūt tikslaus termino nėra, bet šitas pavadinimas pilnai apibūdina tą kambariuką, kuriame kabo termometras, kuris rodo -8°C ir sienos apšarmojusios kaip šaldymo kameroje.Einant į tą kambariuką būtina avėti šlepetes, nes, net ir išėjus iš saunos, kojos kaipmat nušalo: nors visam organizmui labai miela būti tokioj vėsumoj, bet kojos nebeišlaiko ir tenka bėgti.
Taigi viską apeiti ir apžiūrėti užėmė gana nemažai laiko, bet labiausiai sudomino tai, kad žmonės dar lipo laiptais ant pastato stogo. Įsitikinęs, kad jie iš tenai grįžta ir aš užlipau pasidairyti. Ir ką gi, vokiečiai nebūtų vokiečiai, jei taip kruopščiai visko nesuplanuotų ir neišnaudotų visų galimybių. Ant pastato stogo buvo gražiausias medinis namukas, kuriame buvo mano pirtis, pirtis, kurioje galėjai reguliuoti temperatūrą ir drėgmę pildamas ant akmenų vandenį, taigi „mūsiška pirtis“. Prieš tai pasiklausęs, pradėjau pilti ant akmenų vandeniu skiestą bičių pikio tinktūrą, kuri vokiečiams taip patiko, kad teko vienam padovanoti, kas liko.
Klafs krosnis veikė puikiai, todėl labai gerai pasikaitinom. Taip pat ant stogo radau keletą „kvapniųjų pirčių“, kuriuose temperatūra ne tiek turi reikšmės , pagrindinis dėmesys skiriamas kvapui ir aromaterapijai. Taip pat tenai už papildomus 8 eurus atsiduoti masažisto rankoms, arba jei lauke saules mažai pasikaitinti soliariume.
Išėjus iš pirties galima atsigaivinti apsipilant lediniu vandeniu iš kabančio kubiliuko, kuris prisipildo automatiškai. Šitą „išradimą“ irgi pirmą kartą pamačiau, ir jis tikrai pasiteisino, ant stogo ir taip vėjas pūtė kiaurai, užsipylus vandens tapo dar geriau. Kad visiškai nesušalčiau, teko įlysti į sūkurinę vonią, kurioje sėdint gali pasidairyti po apylinkes.
Čia žvilgsnis užkliuvo už laikrodžio, kuris negailestingai rodė, kad liko 10 minučių, taigi puoliau apžiūrėti baseino komplekso, kuris buvo irgi užtektinai didelis su įvairiausiom atrakcijom vaikams ir suaugusiems, bet jo išbandyti neteko, nes pritrūko tam laiko: ne veltui vokietis taip šypsojosi, kai pirkau bilietą dviems valandoms ir per jas norėjau viską išbandyti.
Taigi išėjau iš Titus Centrum laimingas ir pailsėjęs, eilinį kartą įsitikinęs vokiečių kruopštumu, švara. Supratau kad Vokietijoj glaudės nereikalingos, rankšluostis reikalingas tiktai tam, kad nuo tavęs vanduo nelašėtų ant plautų :) Smagu ir pavydu buvo kad už tokią menką vokiečiams pinigų sumą , jie gali tiek daug sau leisti. Taigi jei kas būsite Frankfurte prie Maino būtinai ten apsilankykite.
Tikrai kiekvienas tenai suras pirtelę kuri skirta tik jam.
Daugiau informacijos apie Titus-Thermen vokiečių kalba: čia
