Miestelio istorija prasideda gilioje senovėje. Romėnai, kurie labai vertino žmogaus kūną, dar I-II a. šioje vietovėje įkūrė termines pirtis. O Romos Imperatorius Karakala šiluminėse pirtyse gydėsi reumatą. Švelnus klimatas visus metus ir nepaprastai gražios apylinkės buvo svarbiausi veiksniai, traukiantys turtingus ir įžymius žmones čia apsigyventi.
Didysis Paracelsas, šių dienų medicinos ir farmakologijos pradininkas (gyvenęs XVI a.), supratęs šios vietovės vandenų gydomąsias galias, juo gydė čia apsigyvenusius pasaulio galinguosius, tame tarpe ir caro šeimos narius.
Pasibaigus II Pasauliniam karui Baden-Badenas priklausė prancūzų okupacinei zonai. Po penkerių metų čia atsidarė lošimo namai. Sparčiai vystomas turizmas, atidaromos naujos klinikos ir gydyklos, šiluminiai šaltiniai ir garsusis kazino išgarsino Baden-Badeną visame pasaulyje.
Vienas iš pačių įžymiausių miesto statinių – prie šiluminių šaltinių stovintis kompleksas “Fridrichsbad”. Jis buvo pastatytas 1877 metais, bet iki šiol stebina savo ištaigingumu. Čia lankytojai gali pasilepinti romėniškoje-airiškoje pirtyje. Ši pirtis – tai įvairiausių malonių procedūrų kompleksas: garinė pirtis su masažais, įvairūs dušai, baseinas. Atlikus visą šių procedūrų kompleksą sergantis žmogus beveik pilnai išgydavo, o sveikas pasijusdavo atjaunėjęs.
Ne mažiau įžymios ir Karakala termos. Šitaip jos pavadintos anksčiau jau minėto Romos Imperatoriaus vardu. Šiose iš žemės trykštančiose karštose srovėse vandens temperatūra yra nuo 60 iki 65 laipsnių C. Čia ypač efektyviai gydomas reumatizmas ir podagra, o taip pat gali būti daromos inhaliacijos sergant kvėpavimo takų ligomis. Tose pačiose patalpose yra ir šiuolaikinės cirkuliacinės vonios, ir specialūs baseinai su karšto ir šalto vandens srovėmis, ir specialiosios terapijos patalpos.
Baden-Badene yra daug įvairių klinikų. Šiais laikais madingas gydymas vadinamas “talasoterapija”, kuris naudoja jūros energiją, jūros vandenį ir mikromineralus. Visa tai ypač veiksminga gydant sąnarių ligas ir reumatizmą.
Ajurvedos Centras – yra vienas iš seniausių alternatyvios medicinos krypčių. Čia jūs galite išbandyti beskausmį širdies ligų, inkstų, impotencijos ir kitų ligų gydymą. Vaistažolės ir gydomieji aliejai gaunami tiesiai iš Indijos ir Šri-Lankos.
Akių, ortopedijos ir dermatologijos klinikose naujausios medicinos priemonių pagalba daroma viskas, kad pacientas kuo greičiau išgytų.
Dar ilgai galima pasakoti apie nuostabųjį kurortą Baden-Badeną, bet, kaip sako patarlė, „geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti“. Jums neteks gailėtis, kad ten nuvykote.
“Friedrichsbad” yra neginčijamai vienas reikšmingiausių gydomųjų vandens procedūrų kompleksų, pastatytas 19 amžiaus pabaigoje ir veikiantis iki šių dienų. Per tuos 125 metus jo populiarumas nebuvo sumažėjęs.
“Friedrichsbad” pastatytas dviejų vandens procedūrų kompleksų pavyzdžiu – pagal “Raitzenbad” Budapešte (Austrovengrija) ir “Graf-Eberhardsbad” Wildbade (Vokietija). Anot senųjų raštų, architektas Dernfeld taip pat sekė Romos viešųjų pirčių pavyzdžiu. Per 1869 m. atliktus kasinėjimus buvo rasta romėnų pirčių liekanų.
Rasta imperatoriaus ir kareiviškos pirtys. Imperatoriškąją dalį sudarė du baseinai, skirti terminio vandens aušinimui, dvi vonios ir karšto oro patalpa. Kareiviškos pirtys, aišku, atrodė daug paprasčiau. Jas dabar galima matyti pastato požemiuose už įrengtų stiklo sienų. “Friedrichsbad” pastatas pabaigtas 1877 m. Pirmiausia suplanuotas neorenesansiniu stiliumi, per 125 metus jis stipriai pakeitė savo išvaizdą.
Jau Antikos laikais buvo aišku, kad kai tik žmogus pasineria į šiltą vandenį, jis iš karto pasijunta geriau. Tad jau nuo senų laikų vandens procedūros buvo atliekamos ne tik švarinimosi tikslu, bet labiausiai – norint atsigauti.
Šiandien įprasta, kad vandens procedūras papildo treniruokliai, skirti raumenų auginimui, stiprinimui, apytakai gerinti. Tačiau ši idėja nėra tokia nauja kaip mes įsivaizduojame. Jau 1884 m. Baden-Badeno mieste “Friedrichsbad” pirčių komplekse buvo įrengti “mechaninės gydomosios gimnastikos prietaisai”. Tai buvo mūsų laikų sporto klubo pirmtakas.
Tuomet buvo įrengti ne tik aktyvūs prietaisai, kurių pagalba reikėjo fiziškai dirbti. Pasiūloje buvo ir taip vadinami pasyvūs prietaisai, kurie veikė garo mašinos pagalba ir judino įvairias kūno dalis. Visus treniruoklius išrado ir sukonstravo švedų gydytojas Zander iš Stokholmo. Iš pradžių buvo tik 21 prietaisas, tačiau paklausa augo, ir jau po dviejų metų 1886 m. renesanso stiliaus salėje buvo įrengta 60 prietaisų.
Kadangi “Friedrichsbad” vandens procedūrų komplekso pasisekimas buvo toks didelis, po kelerių metų šalia buvo pastatytas “Augustbad”, skirtas moterims. Tačiau po pastarojo uždarymo moterys vėl galėjo eiti į “Friedrichsbad”.
Netoli “Friedrichsbad” trykšta maždaug 12 šiltų ir net karštų šaltinių, nuo 50 iki 68 laipsnių šilumos. Vanduo vamzdynais patenka į vandens saugyklas.
Friedrichsbad širdis yra Romėnų – Airių baseinas. Jis turi airiškų (šiltas sausas oras) ir romėniškų (šiltas drėgnas oras) elementų, suderintų kartu su specialiu masažu, įvairių temperatūrų terminėmis voniomis ir ramybės pauzėmis. Šio baseino paslaptis slypi tame, kad kintama seka eina sausas šiltas ir karštas oras, masažas, švelni garinių pirčių šiluma, o taip pat skirtingi plaukiojimo baseinai, tarp jų dideli terminio vandens dušai. Puikiai suderinti temperatūrų skirtumai. Tačiau kaip atsirado toks derinys – romėnų-airių? Keista, juk romėnai užkariavę pusę pasaulio, visgi niekuomet nepasiekė Airijos. Pasirodo, jį išrado airių gydytojas Barter, suderinęs airių ir romėnų vandens procedūrų tradicijas.
Pastaraisiais metais buvo renovuota ir sūkurinė mineralinio vandens vonia. Dabar vadinama “imperatoriaus vonia” – tai į grindis įleista romėniška marmuro vonia. Lankytojai ypač mėgsta senovines detales – senas patalpas su autentiškais kokliais. Jei Antikos romėnai pasižiūrėtų į mūsų laikų baseinus, jie tik su gailesčiu nusišypsotų. Kažin ar dar kur nors surastumėm marmurines vonias?
1992 m. Tarptautinė Gydomųjų Vandens Procedūrų ir Fitneso Asociacija paskelbė Baden-Badeną metų kurortu. Vokietijoje jis yra kurortas numeris 1.
Nepaisant to, kad gerą valandą prastovėjome vokiško „autobano“ kamštyje, galiausiai pasiekėm šį kalnuotoje teritorijoje įsikūrusį jaukų miestelį, skendintį žalumoje. Informacinis turizmo centras mus nukreipė teisinga linkme, ir, laikydamiesi rodyklių, nesunkiai radome tai, kas mus domino labiausiai – tai senovės Romos pirties griuvėsiai ir veikiančios viešosios pirtys – viena iš jų senovinė, kita – naujai pastatyta ir labiau pritaikyta vandens procedūrų, o ne karščio mėgėjams.
Pirmiausia nutarėm aplankyti senovės Romos pirties griuvėsius, kuriuos radome ne po atviru dangumi, kaip tikėjomės, o po stogu ir stiklu. O didžiausią įspūdį padarė vokiečių sugebėjimas taip įdomiai ir išsamiai pateikti tokį paprastą, rodos, dalyką kaip pirties griuvėsiai.
2000 metų senumo romėnų pirties, naudotos kareivių, griuvėsiai atrasti ir atkasti 1857 m. Kai kurios išlikusios sienos yra beveik 2 m aukščio, kas leidžia nesunkiai apžiūrėti romėnišką sienų ir grindų šildymo sistemą.
Baden-Badenas garsėja kaip pirčių miestelis nuo seniausių laikų, jo istorija siekia romėnų laikus. Romėnai čia pastatė pirmąsias pirtis. Vienos iš jų, vadinamosios „Kareivių pirties“ griuvėsius mes ir aplankėme.
Sumokėję po porą eurų gavome pultelį-gidą ir žemėlapį. Atėjus iki tam tikro žemėlapyje pažymėto taško tereikėjo paspausti atitinkamą numerį pultelyje ir išgirsdavome daug įdomios informacijos apie šioje vietoje kadaise veikusią romėnišką pirtį – jos šildymo, vėdinimo, oro cirkuliacijos sistemas, architektūros subtilybes, naudotas medžiagas, pagrindines pirties patalpas bei jų paskirtį ir t.t.
O kad patikrintume, ar mūsų vaizduotė laki, pažiūrėjome dar ir trumpą 3D filmuką, kuriame pavaizduota atkurta buvusioji pirtis.
Išėję iš požemio ėmėm svarstyti, kurią gi pirtį iš dviejų esančių pasirinkti išbandymui. Atvažiavus tokį kelią, norėjosi išbandyti kuo daugiau, tačiau į abi nueiti laiko neužtektų, o be to, iš patirties visi žinom, kad dažniausiai ir vienos geros pirties užtenka, kad „griūtum negyvas“ į lovą...
Kadangi buvom dviese, tai galiausiai nutarėm, kad draugas eis į senovinę pirtį, o aš – į naująją, nes pagal aprašymą, senovinėje pirtyje ir vyrai, ir moterys maudosi nuogi, o naujojoje – su maudymosi kostiumais. Jau buvau pakankamai prisiklausiusi apie užsienietiškąsias pirtis, kur ir vyrai, ir moterys kartu nuogi kaitinasi pirtyse. Kažkodėl manęs ta mintis neviliojo... Taigi sutarėm po poros valandų susitikti pusiaukelėje tarp dviejų pirčių.
3000 kv.m. Caracalla vandens ir pirčių kompleksas, kurio architektūra naujoviška, tačiau atspindinti antikinę, siūlo įvairias procedūras. Tai baseinai, kurių temperatūros skirtingos, nuo 18 iki 38 laipsnių C. Taip pat galima pasirinkti iš šešių čia esančių pirčių – nuo suomiškos saunos iki garo pirties.
Teigiama, kad išskirtinis gydomasis terminio vandens Baden-Badene efektas buvo suvoktas romėnų prieš 2000 metų. Šaltinių vanduo čia siekia net iki 68 laipsnių C.
Sumokėjus 12 eurų persirengiau ir nuėjau ieškoti pramogų. Viduje buvo didžiulis baseinas, tačiau jame pliuškenosi vien pensinio amžiaus žmonės, o viena moteriškė ant pakylos priešais baseiną rodė įvairius judesius ir pratimus – kaip supratau, vyko kažkas panašaus į vandens aerobiką. Manęs ši atrakcija nesugundė, tad patraukiau ieškoti pirties – pasišildyti.
Radau užrašą, kad saunos – antrame aukšte, taigi ten ir užlipau. Tačiau ten buvau „maloniai“ nustebinta, nes antrajame aukšte visi vaikščiojo nuogutėliai, ir dauguma jų buvo vyresnio amžiaus. Mums, lietuviams, tas dar nėra įprasta, tačiau sumokėjusi 12 eurų leidau sau nenusirengusi maudymosi kostiumo pasikaitinti saunoje, o trumpai pasikaitinusi išsmukau atgal į pirmąjį aukštą, nes didelio malonumo nepajaučiau...
Pirmajame aukšte praėjau pro „senukų“ baseiną ir išėjau į lauką. Čia radau didžiulį apvalų baseiną, mažesnį baseinėlį ir keletą sūkurinių vonių, į kurias galima patekti tik perplaukus baseiną, nes jos įtaisytos baseino vidury.
Vanduo buvo šiltas, be to, kaitino saulutė, taigi pliuškenausi su malonumu. Viena iš atrakcijų buvo ta, kad aplink visą didįjį baseiną buvo įrengta ganėtinai stipri srovė, todėl tereikėjo laikytis vandens paviršiuje, o srovė pati nešė aplink didįjį baseiną ir baseino centre įrengtą fontaną.
Valandėlę paplaukiojusi nutariau pailsėti. Šalia baseino buvo pristatyta gultų norintiems pasikaitinti saulėje, tačiau viduje taip pat buvo įrengti soliariumai, kur kiekvienas gali lepintis dirbtinės saulės spinduliais.
Pailsėjusi ir pasišildžiusi saulutėje ėjau išbandyti antrojo baseino, kuris įrengtas pačioje kalno papėdėje, ir tiesiai nuo uolos keletas srovių bėga į baseiną. Aplink visą baseiną įrengti tokie tarsi gultai, į kuriuos atsigulus esi apsemtas baseino vandens. Atsiguli pusiau gulom ir ... tada paleidžiama srovė – gaunasi kažkas panašaus į povandeninį masažą, nes srovelių daug, jos labai „siauros“, tačiau tokios stiprios, kad net sunku nesilaikant išsilaikyti – iš karto į paviršių iškelia. Jausmas toks, kad, rodos, kažkas visą kūną adatom bado. Malonumas – begalinis.
Taip besimėgaudama pastebėjau, kad nebe daug laiko liko, o dar ne viskas apžiūrėta. Taigi įėjau vėl į vidų ir ėmiau dairytis, ką čia dar nuveikus. Akį patraukė užrašas „Aroma sauna“, todėl į tą pusę ir pasukau. Ant durų visom kalbom buvo užrašyta „Tylos!“ Ten buvo paprasčiausia garinė turkiška pirtis, labai drėgna, bet kažkokio ypatingo aromato nepajaučiau. Buvo prieblanda, romantiškas apšvietimas ir tyla. Kadangi buvau viena, tai ilgai neužsibuvau. Tuo ir baigėsi mano „tyrimas“. Iš tiesų, mano draugas, grįžęs iš „Friedrichsbad“ pirties turėjo žymiai daugiau ką papasakoti. Toliau – jo įspūdžiai iš aplankytos pirties.
Pats miestas mane labai džiugino, jisai tikrai vertas vadintis kurortų karalium (gal vertimas nelabai tikslus, bet būtent taip girdėjau vokiečius atsiliepiant apie Baden-Badeną). Visur ideali švara, gatvės kai kur atrodo net perkrautos gėlėmis ir visokiais puošybos elementais, nors, iš kitos pusės, visa tai suplaukia į kažkokią užburiančią visovę ir, atrodo, galėtum vaikščioti tomis mažomis gatvelėmis be galo be krašto.
Taip pat gana keista, kad iš kas ketvirtos kavinės sklinda rusiškos lyrinės melodijos, kai kur net „Cojus“ groja gitara. Vokiečiai turbūt labai nesiskundžia, ir puikiai prisitaiko: įvažiuojant į Baden-Badeną turizmo informacijos stotelėje angliškai šnekanti darbuotoja buvo išėjus pietauti, bet likusios dvi puikiausiai šnekėjo rusiškai. Daug informacijos turistams, meniu restoranuose viską gali rasti rusiškai. O kad jų netrūksta, liudija ir pilnas oro uostas privačių lėktuvų.
Renkantis į kurią pirtį eiti: ar į Friedrichsbad, ar į Caracalla, ilgai spręsti nereikėjo, nes jau važiuodamas į Baden-Badeną žinojau, jog aš iš tenai neišvyksiu neapsilankęs pirtyje, kurioje lankėsi visa 19 a. grietinėlė. Taip pat žinojau tą garsųjį Marko Tveno posakį: „Čia Friedrichsbad Jūs po dešimties minučių pamiršite, kas yra laikas, o po dvidešimties taip pat pamiršite, kas yra visas pasaulis“, su kuo vėliau išėjęs iš pirties niekaip negali nesutikti.
Taigi ieškoti pirties ilgai nereikia – ji stovi pačiame miestelio centre. Dalis Friedrichsbad pastatyta ant romėnų pirties, pusė romėniškos pirties yra muziejus, kita pusė naudojama iki šių dienų pagal paskirtį.
Pirties prieigos irgi tarsi užburia – visur stovi skulptūros. Pačios pirties architektūrinis stilius irgi dvelkia kaizerio ramybe, namas tvirtai atsišliejęs į kalvos, iš kurios šaltinių ir ima stebuklingąją energiją, šlaitą. Šalia pirties galima atsigerti mineralinio vandens ar užkąsti mėgaujantis fontanų čiurlenimais.
Įėjus į pirtį – mirtina tyla, tik girdisi vandens čiurlenimas. Bilieto kaina su masažu 35 Eurai, be masažo – 10 eurų pigiau. Žinoma, renkuosi su viskuo. Taip pat perspėju darbuotoją, kad neturiu nieko: nei glaudžių, nei muilo. Tačiau, kaip ir tikėjausi eidamas į kaizerio pirtį, atsakymas vienareikšmiškas: „Svarbiausia, kad atsinešėte savo kūną, viskuo kitu čia pasirūpins“.
Persirengus pasitinka pirtininkas, kuris laisva angliška kalba paaiškina, ką reiks pradžioj daryti. Prausiantis duše žavi autentiškumas, čiaupai, vamzdžiai viskas išlikę nuo kaizerio laikų – padaryta masyviai, stipriai, kaip prūsų kareiviai sakydavo „per amžius“.
Po prausimosi gaunu rankšluostį ir einu 15 minučių į, sakykime, šiltą pirtį, joje termometras rodė 54 laipsnius, o kadangi mano gultas buvo pire durų tai net neužteko sklindančios nuo grindų šilumos teko prisidengti rankšluosčiu, kad nešalčiau. Rami aplinka su freskomis puošta labai prašmatnia aplinka užliūliuoja ir aš užsnūstu bežiūrėdamas į ant lubų pripaišytus angeliukus. Bet pirtininkas lygiai po 15 minučių pažadina ir liepia eiti į kitą kambarį, kuriame temperatūra jau siekia apie 70 laipsnių. Ten jau gana karšta, nors kambarys sausas, be jokių akmenų ir krosnių, karštis sukeliamas šildant grindis.
Po to sekė dušas ir masažas, kuris išjudino kelionėje susitingusius raumenis. Masažuotojas nesistengė manęs „sulaužyti“, masažas buvo lengvas ir liūliuojantis. Toliau mane palydėjo į „drėgnąjį – karštąjį“ kambarį, kuriame pats įdomiausias dalykas buvo krosnis. Šiluma ėjo iš didžiulės arkos, kurioje kaskadomis per akmenis bėgo karštas trykštantis vanduo. Kadangi jisai buvo stipriai mineralizuotas, kambarys tiesiog kvepėjo įvairiom druskom ir jaučiausi tarsi šalia karštos jūros. Laiks nuo laiko pirtininkas sukeldavo temperatūrą užliedamas ant kaskadų šalto vandens iš žarnos.
Nors ši vieta man patiko labiausiai, tačiau joje ilgiau 10 minučių būti neleido. Kaip sakoma, gero po nedaug. Toliau sekė mineralinio vandens vonios. Vienos buvo daugiau mineralizuotos, kitos –mažiau, bet visos sekė šaltėjimo tvarka. Pradžioj vandens temperatūra buvo kokie 40 laipsnių, o paskutinėje vonioje tesiekė 18. Kai kurios buvo didelės ir jose galėjai plaukioti, kitos – visai mažutės. Visos vandens procedūros truko kokią pusę valandos, aplinka baseinų ir vonių nepaprasto grožio, aplinkui antikinės statulos, sienos išdailintos freskomis, gamtos vaizdais, visa tai suteikė nepaprasto jaukumo Friedrichsbad.
Vos tik išėjus iš vandens procedūrų kambarių, pirtininkas įsupo mane į kelis šiltus kaip krosnis rankšluosčius, kurie buvo taip įkaitinti, kad rodės, jog odai tik to ir tetrūksta. Toks įrutuliuotas į rankšluosčius buvau nuvestas į eterinių aliejų kambarį, kur jau galėjau pats įsitrinti odą.
Na aš pagalvojau, kad čia jau ir pabaiga, ėmiau dėkoti pirtininkui, bet jisai pasakė, kad liko pats pagrindinis dalykas – poilsio kambarys. Tai – maždaug sporto salės dydžio apvali vėsoka patalpa, kurioje daug ratu sustatytų lovų, silpnas apšvietimas ir vos vos girdima klasikinė muzika. Mane įmuturiavo į rankšluosčius bei apklotus ir kaip kokį kokoną paliko palinkėjęs labanakt.
Nepraėjus kelioms minutėms kritau į gilų kūdikio miegą. Pats pabudau po kokios valandos, jaučiausi kaip ką tik gimęs ir pilnas jėgų. Pirtininkas dar papasakojo, kad žiemą dažnai žmones bemiegančius išveža į balkoną pakvėpuoti grynu oru.
Persirengęs, atsigavęs, pailsėjęs ir padėkojęs vokiečiams niekaip negalėjau suvokti, kad man būtina šiandien išvažiuoti ir aš nebegalėsiu čia grįžti rytoj. Bet kada nors tikrai grįšiu, pasižadėjau sau mintyse.
Daugiau informacijos apie Baden Badeno pirčių kompleksus anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis: čia
