Jei rusai devynioliktame amžiuje pėrimuisi naudojo daugiausia beržines vantas (su laiku išmoko pertis ąžuolinėmis, kadaginėmis bei dilgėlių vantomis), tai lietuviai nuo senų senovės vieninteliai visame pasaulyje pėrimuisi naudoja net 54 gydomųjų augalų vantas!
Lietuviai vieninteliai pasaulyje savo garsiosiose garinėse pirtyse profilaktikos ir gydymo tikslams darosi įvairiausių medų (lauko gėlių, viržių, liepų, grikių, miško ir pan.) masažą, garinėms inhaliacijoms naudoja įvairų vandenį – pelkių, šaltinių, upių, ežerų, lietaus, taip pat girų, alų, midų, degtinės, 60 vaistažolių nuovirų ir antpilų skiedinius (geri pirtininkai iki šių dienų žino tų skiedinių proporcijos, beje, jos žinomos ir man).
Tik visiški nemokšos ant įkaitintų akmenų pila gryną alų ar midų, - iškart matyti, kad apie lietuviškas garines pirtis tokie žmogeliai nieko neišmano. Be to, lietuviai savo pirtyse mėgsta naudotis kontrastinėmis oro ir vandens procedūromis, apsipylimais šaltu vandeniu, maudymusi eketėse, murkdymusi šalto vandens kubiluose, voliojimusi sniege.
Lietuviai vieninteliai pasaulyje moka statytis žemines pirtis, pusiaužemines, juodąsias (dūmines) pirtis, baltąsias pirtis iš rąstų arba molio su šiaudais, pirtis su krūsnimi, ant kurio įkaitusių upių ar upokšnių akmenų pilamas vanduo garui susidaryti. Žemaičiai iki mūsų dienų dar naudoja ir kubilines pirtis, t.y. į bet kurioje iš aukščiau minėtų pirčių į būtinai karšto vandens kubilą meta iš upių ištrauktus iki raudonumo įkaitintus akmenis (čia irgi reikia žinoti iš kokio medžio turi būti kubilai, koks vanduo ir kokie akmenys).
Aišku, pats didžiausias pirtininkų menas yra vantų paruošimas, surišimas, išdžiovinimas, šutinimas, kad periantis nenukristų lapai (bet tai jau atskiro straipsnio reikalas). Apie patį pėrimąsi net ir kalbėti būtų šventvagiška, - čia jau visų lietuviškos garinės pirties menų viršūnė, reikalaujanti atskiro didelio straipsnio. Kam teko pasinaudoti gero vanotojo paslaugomis, tas jau amžiams nebepamirš šios palaimos.
