Didžiausią įspūdį lietuviškos garinės pirtys paliko Petrui I-ąjam. Vykdamas į Olandiją mokintis laivadirbystės, jis, užsukęs į Vilnių, buvo nustebintas visuomeninių ir asmeninių garinių pirčių gausybe ir jose užgaišo nemažą laiko. Aišku, kitose Europos šalyse pirčių jis nerado, nes tuo metu Vakarų šalių miestiečiai maudydavosi visuomeninėse voniose. Reikia manyti, kad ir šis įtaisymas Rusijos carui bus patikęs, nes voniose buvo ne tik maudomasi, bet ir smagiai bei daug paleistuvaujama.
Grįždamas namo, Petras I-asis vėl buvo apsistojęs Vilniuje ir to laiko metraštininkai aprašo, kaip jis čia apkrikštijo juodaodį Hanibalą ir netgi kaitino bei vanojo jį Vilniaus didikų Sapiegų ir Pacų pirtyse.
Grįžęs į Maskvą, Rusijos caras savo bojarinams įsakė pakeisti rūbus, nusimauti aukštąsias sabalų kepures, kurios iš tiesų buvo ne tiek valdžios ženklu, kiek slėpė klaikiausius kaltūnus, nukirpo jiems barzdas ir specialiu įsakymu privalomai liepė statyti garines pirtis, tačiau, pamiršęs lietuvišką žodį „pirtis“, jis liepė jas vadinti iš Olandijos atsivežtu žodžiu „vana“ – vonia, kuris tautoje vėliau virto „bania“.
Suprantama, tiek bojarinai, tiek ir visa rusų tauta ilgai priešinosi naujų papročių įvedimui, bet prie tinginio įpratusiai tautai vėliau šis įrenginys tapo labai mėgiamu ir garbinamu, o XIX-jo amžiaus pabaigoje ir ypač XX-jo amžiaus pradžioje pirtys buvo pradėtos statyti visuomeniniam naudojimui ir kituose Rusijos miestuose.
Sibire pirmąsias pirtis pradėjo statyti Lietuvos sukilėliai tremtiniai ir nors nuo Petro I-ojo laikų galiojo įsakymas statyti pirtis visose Rusijos gubernijose, kai kurie Sibiro valdininkai lietuvių pastatytas pirtis liepdavo nugriauti, „ibo nebilo by smuty v narode“...
Sovietinės okupacijos metais lietuviškų garinių pirčių nebuvo daug. 1987 m. surašymo duomenimis Lietuvos kaimuose jų buvo tik per 30 000 (čia liko neįskaičiuotos pirtys, įrengtos sodo nameliuose, gyvenamuosiuose namuose, jų rūsiuose). Sovietmečiu labai išpopuliarėjo suomiškos pirtys-saunos. Prabangias, reprezentacines, gražiausiuose vietose prie ežerų, upių, tvenkinių statėsi komunistinės nomenklatūros šulai, ministerijų vadovai, gamyklų direktoriai, žemės ūkių ir net didesnių įstaigų vadovai.
Šiandien Vilniaus valdžios žmonės, higienistai, medikai ir šiaip visokie veterinarai, valdininkų išmone patapę higienos ir sveikatos šulais, sukritę į vonias savo tingiomis smegenėlėmis negali suvokti pirčių naudos lietuvių tautos savasčiai, gyvensenai, buičiai, sveikatai ir higienai...
Kad garinė pirtis Rusijoje yra naujas reiškinys, rodo ir pirčių terminija. Rusai „v baniach paritsia“, - pirtyse tiktai kaitinasi. Lietuviai savo garinėse pirtyse ir maudosi, ir prausiasi, ir kaitinasi, ir garinasi, ir vanojasi, ir periasi. Rusai periasi „venikami“,- jie „venikais“ ir grindis šluoja. Lietuviai grindis šluoja šluotomis, o periasi ir vanojasi vantomis. Ir kaip nė viena pasaulio tauta pėrimuisi naudoja net 54 gydomųjų augalų vantas.
