Turbūt didžiausias pirčių tankumas tebėra išlikęs Aukštaitijoje, o ypač ežeringose Dusetų apylinkėse. Senąją Sartų ežero apylinkių pirtį 1941 m. išsamiai aprašė kraštotyrininkas Antanas Mažiulis. Jūsų dėmesiui pateikiame kiek sutrumpintą jo straipsnį (Straipsnis pilnai išspausdintas leidinyje “Mūsų kraštas”, 1992 m., Nr.1.).
Seniau būta trijų tipų pirčių: žeminių, molinių ir medinių. Žeminės pirtys, taip vadinamos “zemliankos” seniau buvę gana dažnos ir būdingos kaimo varguomenei. Tai daugiausia buvo kalno atšlaitėje iškasta duobė. Jos sienos buvę išpintos stačiais ar gulsčiais statiniais. Iš lauko pusės sienos ir stogas buvo apdėti skaldytų alksnių pliauskelėmis ir užpilti žemėmis. Molinės pirties konstrukcija taip pat buvo gana paprasta: mediniai griaučiai, išpinti gulsčiais žabais, buvo iš abiejų pusių apkrečiami moliu.
Molinės pirtys buvę labai retos, nes jų labai prastas garas. Senoji medinė pirtis buvo statoma iš vidutinio storumo 20 - 25 cm skersmens rąstų ir turėdavo 10 - 12 vainikų. Tai buvo keturkampis trobesys apie 3 - 5 m pločio, 6 - 8 m ilgio.
Stogas iki šio amžiaus ketvirto dešimtmečio būdavo keturšlaitis, dengtas šiaudais, o ežerų pakraščiuose kartais dar nendrėmis ir meldais. Vėliau vis dažniau imta pirtis dangti dvišlaičiu stogu, o šiaudus pakeitė lentos, skalos, skiedros ir kitos ugniai atsparesnės medžiagos. Pirties kampe buvo iš akmenų sukrauta krosnis. Dūmai išeidavo pro stoge paliktą ertmę, čiukuru vadintą, duris arba langelį, sprindžio aukščio ir dviejų sprindžių pločio išpjovą tarp sienojų. Vėliau krosnis imta mūryti iš plytų, perdedant skersai geležies gabalus akmenų sampilui krauti.
Pirtys daugiausia buvo statomos prie didesnio vandens (ežero, upelio). Jei vandens nebuvo šalia, prie pirties buvo kasama sodžiauka, rečiau - šulinėlis. Geriausiu pirčiai vandeniu laikomas ežero, upelio, balos vanduo, nes „geriau prausiasi“ (minkštas), o šaltinio ir šulinio vanduo laikomas menkesniu. Seniau buvo kalbama, kad „po šaltinio vandeniu praustos pirties“, net utėlės apstojančios, nors kiti teigdavę, jog šaltinio vanduo geriausias – „esą grynas, tai ir kūną grynai nuprausia“.
Vandenį šildydavo įkaitintais akmenimis. Pirtims akmenų pasirinkdavo visiems metams rudenį ir supildavo pirties pašalyje. Geriausiai tinka stambesnio grūdo granitas, nes toks įkaitintas akmuo įmestas į vandenį rečiau trūksta ir vandens neištaško.
Seniau ne kiekvienas pasartiškių ūkis turėjo savo pirtį, bet viena pirtimi naudojosi kelios artimų giminaičių ar kaimynystėje gyvenančios šeimos. Pirtį kūrendavo visos šeimos paeiliui. Tik kaimo neturtingieji pirties nekūrendavo. Turtingesnis pirties savininkas, turintis daugiau miško, dažnai pakurdavo pirtį be eilės ir sukviesdavo kitus. Susidarydavo gana pastovios pirčių bendruomenės.
Vienos pirties visa bendruomenė tarpusavyje vengdavo susipykti, ypač su pirties šeimininku. Susipykus dviems vienos pirties kaimynams, kiti žmonės stengdavosi juos pirtyje sutaikyti. Ilgiau pykti kaip iki pirties buvo laikoma negražiu dalyku, ir kuris nesusitaikydavo, buvo pravardžiuojamas bizdėlium, pikčiurna ir pan.
Pirties kūrenimo dažnumą apspręsdavo pati tos pirties bendruomenė. Viename kaime – kas savaitę, t.y. šeštadieniais, kitame – kas antrą (dažniausiai), ir tik retai kur – kas trečią savaitę. Pirtis visada būdavo kuriama po rugiapjūtės, linaminės, kūlės ir prieš visas didžiąsias šventes bei vietos atlaidus. Kai kur iš seno buvo išlikęs vengimas pirtį kurti pačioje pilnatyje, mat tikėta, kad tada gyviai smarkiai vista.
Gera pirtis, t.y. gerai iškūrenta, sveiko ir gero garo bei tam tikro karštumo, buvo būtinybė. Kiekviena šeima, kada jai tekdavo kūrenti bendruomeninę pirtį, visomis išgalėmis stengėsi geriau ją iškūrenti. Senųjų žmonių teigimu „pirčiai pakūrenti reikia daug mokslo ir priepročio“. Todėl bendruomeninę pirtį kūrendavo pats pirties šeimininkas arba šeimos, kuriai buvo eilė kūrenti, vyriausias vyras.
Moterims šis darbas būdavo patikimas tik tuomet, kai pirtį kūrė tik savo šeimos reikmėms. Apskritai, iš moterų kūrentos pirties būdavo juokiamasi ir vyrai tokion pirtin nenorėdavo eiti – „bobiškoj pirty kelnių reikia“. Gabus pirties kūrentojas buvo žinomas ne tik savame bet ir kitame kaime. Toks kūrentojas buvo “pamačlyvas” ir prieš didesnes šventes arba kam sunegalavus pasikviečiamas ar net iš toliau vežte atsivežamas.
Prieš pakuriant pirtį, visada ji būdavo švariai iššluojama vanta, palikta po praėjusios pirties. Užkurtą ugnį peržegnodavo. Šiek tiek daugiau įsikūrus, uždėdavo storesnių malkų, o užkrosnę apliedavo vandeniu, kad „ugnelė neišsivogtų“.
Kūrenant pirtį, kūrentojas toli nuo pirties nenueidavo: saugodavo nuo ugnies per didelio įsiliepsnojimo ir nuo pikto žmogaus, kuris gali kuolgaliu pakurti arba drignę bei durnažolę užmesti. Seniau, kūrenant pirtį vasaros metu, talkon ateidavo ir kiti kaimo senukai. Susirinkę prie pirties kortomis sužaisdavo, pasišnekėdavo. Apie senesnį kūrentoją visada susimesdavo būrelis vaikų – pasakų pasiklausytų.
Sudeginęs 2 - 3 glėbius gerų malkų, kai akmenys (vandeniui šildyti) įraudonija ir krosnis, vandens užpylus, spraga (mažai kūrenta šnypščia), sukasa gražiai nuodėgulius, išmaišo žarijas žarstekliu, truputį užpila vandens (“išpila nesveiką garą”), ir pirtis pakūrenta.
Vyrai ir moterys, dažniausiai, į pirtį eidavo atskirai. Kadangi pirmas garas būna karščiausias, pirma eidavo vyrai, paskui – moterys: „moteriška galva šilumos nepakelia“. Pirtin motinos vaikus pradėjo neštis kokių trijų metų. Vyresni berniukai nuo penkių – septynių metų pirtin eidavo su vyrais.
Pačius pirmuosius iš namų pirtin išruošdavo senelius. Jie beveik vieni susirinkdavę „pirmajam garui“ ir išsiprausdavo, kol dar visi vyrai nesueina, kol pats karščiausias vanduo. Žiemos metu, kuomet senam žmogui sunku per pusnis bristi, vienas kuris iš turtingesniųjų ūkininkų pasikinkydavo arklį ir suveždavo pirtin visus arklių neturinčius kaimo senelius. Po pirties juos vėl išvežiodavo.
Vasaros metu pirtin vyrai eidavo vienmarškiniai. Kitu metu, kas turėjo ilgus kailinius, apsivilkdavo juos ir susijuosdavo juosta. Išeidami pirtin namuose palikdavo visas brostvas (įvairius šventintus kryželius ir pakabukus), „Dievo pirtim nekaitysi“. Einančiam į pirtį vyrui moterys paduodavo medinį kibirą su šiltu šarmu, naują vantą, švarius rūbus, vėliau ir muilo gabalėlį.
Moterys taip pat išleisdavusios pirma seneles, kurias žiemos metu vienas kuris ūkininkas suveždavo ir po to išvežiodavo, nors daugiausiai išvežiodavo kuri nors viena iš moterų. Pirtin eidamos moterys pasiimdavo taip pat šarmo, šilto vandens, po vantą ir skalų (dažniausiai jau būdavo tamsu). Jos pirtin nesiskubindavo, kad vyrų be kelnių nerastų, nes „vyrus užtūpusios“ buvo pajuokiamos.
Patys pirmieji, drauge su seneliais ateina paprastai pirties savininkas ir kūrentojas. Vienas kuris iš jų paruošdavo vandenį, t.y. sudėdavo į vandenį karštus akmenis. Sušildyti akmenimis vandenį reikėję didelio patyrimo. Iki raudonumo įkaitusį akmenį žarstekliu įrisdavę kaušan. Tada akmenį papučia, toks geriau šildąs, nepašėlstąs, ir palengva pamerkia, kad neplyštų ir neištaškytų vandens. Taip sudėdavo kelis akmenis, kol vanduo pakankamai įšildavo.
Pamažu susirinkdavo ir kiti vyrai. Pirtin įeidamas kiekvienas žmogus turi esančiuosius pasveikinti: „skalsų šilimai“, „prašom skalson“, o jei randa vanojantis, sako: „skalsų beržo lapui“, „skalsų lapienei“. Jiems atsakoma: „Prašom. Šilumos užteks“, arba „Sušalėliam pakūrenom …“.
Viršutiniai rūbai būdavo paliekami priepirtyje, o apatiniams dažnoje pirtyje būdavo skiriama kartelė virš krosnies, kad „gyvas sutvėrimas“, šilumos išsigandęs, nenuropotų, kur jo neprašo, t.y. naujuosna skalbiniuosna, bet nukritęs ant karštų akmenų sudegtų.
Iš pat pradžių pirtyje susirinkusieji iškaista, t.y. sulipa senieji ant palų (pirties gale žmogaus krūtinės aukštyje pritvirtintos lentos) ir užpylę vandens ant krosnies akmenų šildosi gare. Po kurio laiko, kai prakaitas jau smarkiai bėga, jie nulipa ir leidžia kitus. „Garui pilti reikia mokslo“, - sakydavę senieji žmonės. Garą pildavo, paprastai, vienas iš senesniųjų: pirties savininkas, kūrentojas arba kuris nors kitas jų paprašytas asmuo. Kaušą šalto vandens užverčia į vidurį krosnies, o, kad susidarę garai nenudegintų arti esančiųjų, perspėja: „Saugokitės! Piliu garą“.
Gerai iškaitę ir sutarę vanotis, pamerkdavo vantas į šiltą vandenį ir iš eilės prieidami prie krosnies vantą pakepindavo. Po to užpila gerai vandens garui ir ima luptis. Lupdamiesi turi „sutarti“, t.y. išlaikyti ritmą, kuris sudaro „kūlimo mokslą“, kitaip tariant, tiek kūlimas (spragilais), tiek vanojimasis turi vieną ir tą patį sutartinį ritmą. Senesnieji ir svečiai susirinkusiųjų išvanojami, t.y. gulė ant palų ir vieno ar dviejų buvo vanojami.
Eidamas į pirtį kiekvienas nešdavosi sau naują vantą. Vantos būdavo rišamos iš beržo šakelių iki šienapjūtės. Žiemos metu pritrūkę beržinių vantų, naudodavo kadugines.
Tiek vyrai, tiek moterys vanodavosi stati. Pirma lupdavo nugarą, mat ji „didžiausią šilumą paneša ir daugiau niežti“, paskui - šonus, šlaunis ir, jei yra vietos, pasilipę ant palų – kojas. Kad vanojantis „galvos šiluma nesuimtų“ (neapsvaigtų galva), laikas nuo laiko galvas suvilgo šaltu vandeniu, o kad nenualptų, vilgo šaltu vandeniu krūtinę.
Užpylus garo ir glaudžiant (nešeriant) vantą prie kūno, veik visi, sustoję vanotis, džiaugiasi: „U…te-te-te-te, U…te-te-te-te“. Pasidžiaugę ir gerai įniršę vanotis, pradeda antrą šūksnį. Vienas iš senesniųjų surinka: „Na, vyrai, valy, valy, valy …“. Tada vanojasi ir dauguma sutartinai šerdami ima tarti: „Valy, valy, valy …“.
Išsivanoję ir perkaitę bėga pro duris tik visiems baigus, o šiaip tegali tik atsitūpti ir laukti galo. Garui ataušus, išsivanoję eina ataušti. Pirtyje likusieji tėvai ima vanoti vaikus. Drauge vanojasi ir paaugliai. Vaikus vanoja suguldytus ant palų po du (suduria galvomis) kol tie ima verkti.
Išsivanoję vieną kartą, visi prausiasi kol ateina naujų, arba sutaria dar kartą išsilupti. Didieji šilumos mėgėjai susitaria dar ir trečią kartą išsivanoti.
Moterys, kaip ir vyrai, pirtyje seniau daug vanodavusios. Bet jos žinojo ir bendrąją pylą, t.y. vieną stovinčią vanodavo penkios, šešios.
Išsivanojus pirmą kartą, kartais tik įšilus, buvo trenkama galva. Galvą trinkdavo šarmu tol, kol plaukai imdavę gurgždėti. Po galvos išsitrinkimo, paprastai, buvo antras pasivanojimas ir tik tada visai prausdavosi ir nusitrindavo vanta, skepeta ar „ragaže“ kaklą, nugarą, šonus ir t.t.
Po nusitrynimų, o šilumos mėgėjai dar po kokio vieno pasivanojimo, imdavo praustis. Prausdavosi visi sutūpę aplink bendrą lovį, rankomis semdami vandenį. Pirmieji nusiprausdavo senesnieji, o patys paskutiniai – vaikai. Iš savų indų imta praustis tik XIX a. pabaigoje.
Prausimosi metu seniau buvo sekamos pasakos, pasakojama įvairi „teisybė“: sakmės, padavimai, vaiduoklių regėjimas, ir kalbamasi įvairiais reikalais. Pirtis buvo savotiška pasitarimų vieta. Kartais senieji, vaikams ir paaugliams negirdint, patardavo nesenai vedusiems, atskleisdavo įvairių seksualinių paslapčių. Ypač tokie patarimai buvo gausūs moterų bendruomenėje, kur mokė visa ko jaunamartes.
Namo sugrįžę ir įėję pirkion kiekvienas pasako: „Dėkui užu šilumu“: „Un sveikatos“. Numetę viršutinius drabužius, tuojau atsiriekia duonos, užsipila druskos ir valgo. Ir tik suvalgę vieną riekę, geria vandenį. Šį paprotį senieji aiškina tokia sakme: „Susisprečijo aniuolas su velniu, ką žmonės darys tuoj iš pirties parėję. Velnias sakąs: „Gers vandenį“. Aniuolas: „Valgys duoną su druska“. Žmonės atėję ir pasiėmę duonos, užsipylę druskos ir valgę. Velnias sprečką prakišęs.“
Pirtis gydymui buvo kuriama bet kurią dieną. Tokią pirtį kūrendavo tik kietų medžių malkomis. Kiekvienai ligai buvo atskiras būdas.
Gydant nuo reumato, sąnarius vanodavo labai karštu garu, o paskui ant jų dėdavo karštame vandenyje sumirkytas paklodes. Kartais visą žmogų į tokias paklodes įsupdavo ir kurį laiką šutindavo, o išvynioję vėl vanodavo. Reumatizmo geliamus sąnarius apipildavo karštu smėliu, avižomis, ir kai viskas ataušdavo, dar gerai gerai išvanodavo.
Virškinimui sutrikus vanodavo pilvą ir dar braukydavo (masažuodavo) rankomis, paprastai, nykščiu ratais prieš saulės judėjimo kryptį.
Vanojimu bei braukymu gydydavo moterų ligas. Braukant sukdavo delną žemutine pilvo dalimi iš kairės į dešinę, prieš saulės judėjimo kryptį. Menstruacijų sutrikimams (skausmingoms ir ilgoms menstruacijoms) pašalinti be braukymo ir vanojimo buvo dedami šildomieji kompresai.
Pirtyje buvo gydoma ir nuo geltos, maliarijos, mėšlungio, tymų, džiovos, nevaisingumo ir netgi nuo silpnaprotystės.
XIX a. pradžioje pirtyse dar buvo labai išplitęs kraujo leidimas, kaip priemonė plaučių uždegimui, galvos svaigimui ir daugeliui kitų ligų gydyti, bei kraujo spaudimui reguliuoti. Leidžiant kraują, žmogų pasodindavo arba paguldydavo ant palų, jo kairę ranką patiesdavo ir netoli riešo arba alkūnės linkime specialaus kirstuko ašmenimis įkirsdavo veną. Kraujo kiekį nustatydavęs pats ligonis ar jo artimieji. XIX a. paskutiniais dešimtmečiais kraują imta nuleisti dėlėmis.
Daugiau apie tikrą lietuvišką pirtį:
Lietuviška pirtis
