• Planuojant pirtį ir jos patalpas patariama stengtis, jog durys tarp atskirų pirties patalpų (pavyzdžiui, garinės, poilsio kambario ir verandos) nebūtų priešpriešais – taip nesusidarys pavojingi skersvėjai.
• Jei pirtis stovi ant ežero ar kito vandens telkinio kranto, įrenkite atskirą išėjimą į lauką iš prausimuisi skirto kambario – taip sugrįžus po maudynių varvantys nuo kūno vandens upeliai nedrums ramybės sausame poilsio kambaryje besiilsintiems kolegoms.
• Statant medinę pirtį reikia nepamiršti, kad medienos savybė yra sugerti šilumą, ją išlaikyti ir lėtai grąžinti į patalpas. Taigi esant galimybei tokioje pirtyje geriau rinktis masyvią malkomis kūrenamą krosnį, o ne greitai šylančią ir vėstančią elektrinę saunos krosnelę.
• Esant molingam gruntui pirties pamato apačia turi būti įleista apie 20 cm žemiau įšalo ribos. Išeitis gali būti stulpinių pamatų įrengimas. Esant smėlingam ar žvyringam gruntui užtenka 60 cm gylio pamato. Taigi patogiausia lieti juostinius pamatus.
• Pirtyje, kur klimatas nėra įprastas mūsų organizmui, ypač svarbu, kad būtų užtikrintas saugumas: patartina vengti aštrių kampų, įrengti apsaugines nuo krosnies groteles, nes prisilietę prie įkaitusio metalo neišvengsite traumų.
