Pirtis turi būti šiltai aptaisyta, kad šiluma negalėtų išeiti ir reikėtų mažiau malkų jai prikūrenti. Išorinės sienos iš apipjautų, tašytų ar apvalių rąstų turi būti suręstos sandariai. Vis dėlto, neverta pamiršti, kad senovėje statytos pirtys nebūdavo itin sandarios, ypač tarp pamatų ir rąstų vainiko, taip paliekant galimybę natūraliai ventiliacijai. Sienų tinkuoti nereikia, nes tinkas nesilaiko, o dėl drėgmės prisigėrusio oro pūva pirties sienos.
Po išorinėmis pirties sienomis reikia pamato (akmenų arba betono), įleisto į žemę iki neperšąlančios gilumos, t.y. iki vieno metro. Apatinį vainiką patartina impregnuoti ir šitaip apsaugoti nuo puvimo. Pirties krosniai, ypač jei ji masyvi, įrengiamas atskiras su pirties pamatais nesusijęs pamatas (tarp jų patariama palikti 15-25 cm pločio tarpą, kurį galima užpilti smėliu.
Pirties sienoms geriausiai tinka pušiniai rąstai, nes jie sakingi ir ne taip greitai pūva. Neturint pušinių, galima vartoti ir eglinius, ar kitokius rąstus. Kiti specialistai teikia pirmenybę liepos medienai, kuri yra porėta, lengvai „kvėpuoja“. Suomiai pirtis visada stato iš medžio. Sienos ir lubos taip pat medinės. Jos sudaro specifinę pirties atmosferą. Tipiškiausia sauna Suomijoje – suręsta iš rąstų, tokiai saunai nebūtina vėdinimo įranga, nes rąstai „kvėpuoja“ – per medines sienas patenka oras, tai patvirtina moksliniai tyrimai.
Pastatyti gerą pirtį iš plytų daug sudėtingiau negu iš medžio. Medinis pastatas visada yra „gyvesnis“, „kvėpuojantis“, pralaidus orui – rąstinių pirčių privalumus patvirtino šimtmečiai. Pirčiai statyti gali būti naudojami natūralūs aptašyti, nuobliuoti ar net nušlifuoti rąstai. Kai kurių naudojamas tekintas medienos ruošinys kaip rąsto imitacija.
Paprastai sienos iš 16-18 cm storio rąstų pakankamai gerai sulaiko šilumą, kai pirtis yra kūrenama. Tačiau norint ištisus metus pirtyje ne tik maudytis, bet ir rengti pobūvius, reiktų papildomai apšiltinti iš vidaus.
