Nors paprotys vanotis beržinėmis ar ąžuolinėmis vantomis atėjo iš senovės, dabar vantos nauda grindžiama chemijos, medicinos, fiziologijos mokslų stebėjimais ir išvadomis. Ir šiandien vanta - neatskiriama drėgnosios pirties procedūros dalis.
Tinkamai paruošus tam tikros rūšies vantą, išgaunama visa medžio ar augalo energija ir gydomosios savybės. Be tradicinių beržinių ir rečiau sutinkamų ąžuolinių ar kadaginių vantų, pirtyje gali būti naudojami beveik visi augalai – kiekvienas su savo gydomosiomis ir kitomis teigiamomis savybėmis.
Anksčiau žmonės gerai nusimanė apie vantas, vertino įvairias jų rūšis. Bet geriausios visada buvo beržinės. Senovėje vantos rišimas buvo labai rimtas darbas. Jas rišdavo po Sekminių (antroji birželio pusė) iki Žolinių (rugpjūčio vidurys). Tačiau sveikatai naudingiausios ir geriausios tos, kurias pjauna vasaros saulėgrįžos metu, kai beržo lapai visiškai subrendę.
Vantoms tinka ne visi beržai. Pjauti reikia tik plonas, ilgas, lanksčias, tankiais lapais apžėlusias ir nusvirusias šakeles. Svyruoklių šakų lapeliai tvirtai laikosi, vanta net sausa būna „vikri“ ir lengva, o karštame vandenyje gerai iššunta ir pasidaro minkšta. Iš sąžalyno vantų neriškite: čia naujos šakelės auga iš senų šaknų, stiebiasi į viršų, yra šiurkščios ir sausokos, o lapai gysloti, su trumpais ir smulkiais koteliais. Ir sudžiovinta tokia vanta niekam tikusi – sunki, aštri, ilgai šunta, lapai greit nubyra, limpa prie nuogo kūno.
Chemiškai ištyrus beržo lapus paaiškėjo, kad juose yra eterinio aliejaus, raugų, vitamino C, provitamino A. Neatsitiktinai žmonių, vieną du kartus per savaitę besiperiančių beržine vanta, oda elastinga, lygi ir gražios spalvos.
Beržinė vanta padeda skaudant raumenims, ypač norint juos atpalaiduoti po fizinių pratimų. Gerai valo odą, greitina žaizdų, nubrozdinimų gijimą. Taip pat gerina nuotaiką, ramina. Jos praplečia mažuosius bronchus, todėl išsipėrus lengva kvėpuoti. Beržinė vanta ypač rekomenduojama ką tik metusiems rūkyti, taip pat sergantiems astma. Vantų nuoviras naudingas galvos odai: stiprina plaukus ir naikina pleiskanas.
Nedaug medžių taip mylimi ir gerbiami kaip ąžuolas. Senovės graikai, romėnai, slavai, taip pat ir lietuviai savo istorijos apyaušryje garbino šį galingą medį, manė jį turint stebuklingos galios. Antai buvo tikima, kad gyvendamas prie ąžuolo nepasensi, o ąžuolinis namas apsaugos nuo piktųjų dvasių... Apie ąžuolą sukurta daug legendų, pasakų, padavimų, dainų.
Ąžuolo lapuose yra daug rauginimo medžiagų. Ąžuolo nuovirais gydomos kai kurios odos ligos, stabdomas kojų prakaitavimas. Daugelį amžių ąžuolo vanta naudojama ir pėrimuisi, ir gydymuisi. Ąžuolo skleidžiamas aromatas ne tik gerina nuotaiką, bet ir yra priešuždegiminė priemonė. Liaudies medicina teigia, kad ąžuolinės vantos padeda sergant reumatu. Taip pat stabdo per didelį arterinį spaudimą. Todėl sportininkams ir linkusiems į hipertoniją rekomenduojama ši vanta.
Ąžuolo vantas reikia rišti rugpjūtį.
Eukalipto vanta dažniausiai naudojama Kaukaze. Ji pranašesnė už kitas tuo, kad eukalipto lapuose yra 1-3 proc. eterinio aliejaus, turinčio daugybę gydomųjų savybių. Bet šios rūšies vanta turi ir trūkumų: šakelės labai plonos, lanksčios, o lapai - ilgi. Periantis tokią vantą sunku „valdyti“, nes reikia plačiai užsimoti: tai reikalauja papildomų jėgų, o pirtyje jėgas reikia tausoti. Be to, eukalipto vanta beveik neįmanoma išsitrinti kūno.
Geriausia eukalipto vanta, paruošta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. O gydomajam ekstraktui gaminti eukalipto lapai renkami lapkričio-gruodžio mėnesiais. Eukalipto užpilas ir aliejus pirtyje naudojamas kaip antiseptikas sergant gerklų, trachėjos, bronchų ligomis. Po pirties galima išsitrinti eukalipto aliejaus ir terpentino mišiniu (sergant neuralgija, raumenų uždegimu, taip pat gydant sutrenktus, išnarintus ar geliančius sąnarius).
Šią kvapnią vantą pirties mėgėjai taip pat labai vertina. Nežinančiuosius vanojimosi paslapčių svilinančios dilgėlės gąsdina iš tolo. Vis dėlto, svarbu žinoti, kaip paruošti dilgėlių vantą. Dilgėlių vanta rišama nedidelė, 5-7 šakelių. Dilgėles reikia pjauti ne sumedėjusias, o liaunas – tokias, kurios dar neturi dyglių. Prieš plakdamiesi, 2-4 min. palaikykite karštame, po to 3-4 min. šaltame vandenyje: išsipėrę galite ir išsitrinti. Kai kūnas ims „degti“, nusiprauskite po karštu dušu.
Tai gydanti vanta. Ypač naudinga sergantiems reumatu ir tiems, kuriems dažnokai skauda juosmenį, laužo sąnarius. Nuolat periantis dilgėlių vanta, krenta kraujo spaudimas, atslūgsta nervinė įtampa. Tačiau jei norite stipriai „įkaitinti kūną“, smarkiai išsiperti, tokia vanta netiks. Ji iš karto išskys. Dilgėlių vanta nebūtina plaktis, ji dažnai naudojama kūnui įtrinti, arba keli jos daigai įdedami į beržinę ar ąžuolinę vantą.
Jei norite, kad dilgėlės „degintų“ (tokią vantą mėgsta pagyvenę žmonės, kurių oda nebejautri) arba įkaitintų juosmenį, tarpumentes, kojų padus, dilgėlių vantą l min. palaikykite karštame vandenyje ir perkitės, prieš tai 4-5 min. pabuvę garinėje. Geriausiai iš pradžių 2-3 min. pasiperti beržine ar ąžuoline vanta, o tada jau 2-3 min. dilgėline.
Spygliuočių (pušų, kadaginę) vantą 10 min. pamirkykite labai karštame vandenyje. Kai tik suminkštės, galite pertis. Bet atsiminkite, kad pirmą kartą įėjus į garinę, spygliuočių vanta nesiperiama - galite susižaloti odą. Kai oda gerai sušils, pasidarys elastinga, tuomet perkitės į sveikatą.
Spygliuočių vanta nepatartina naudotis tiems, kurių oda labai švelni ir jautri. Šitokia vanta švelnių kūno vietų (pilvo, vidinių šlaunų pusių) apskritai neperkite. Keletą spygliuočių šakelių galite pridėti prie beržinės ar ąžuolinės vantos, tuomet ir poveikis bus švelnesnis.
Pakvėpuoti spygliuočių aromatu – tai tas pats, kas pavaikščioti kelias valandas po Varėnos miškus. Spygliuočių vantai taip pat tinka eglės, kedro, kadagio šakos.
Eglinė vanta mažina reumatinius, galvos skausmus, gerina miegą, skatina prakaitavimą. Kadaginė vanta paprastai nenaudojama kaip pagrindinė – ji itin tinka pėrimosi procedūros pabaigai, kai kūnas yra pakankamai įkaitęs ir atsipalaidavęs, suteikdama nepakartojamo adatinio masažo pojūtį. Kadagio gydomosios savybės – atpalaiduoja, padeda gydyti nervų, odos, peršalimo ligas.
Liepų vanta, kaip ir liepžiedžių arbata, nepamainoma tuo atveju, jei jaučiatės truputį peršalę ar galvojate, kad tuoj pasigausite gripą (tik jokiu būdu ne sergant). Liepų vanta puikiai šalina galvos skausmą, mankština kepenis (t.y. varo šlapimą), skatina prakaitavimą (norintiems atsisakyti nepageidaujamo viršsvorio). Liepų vantos valo odą, suteikia odai skaistumo ir grožio.
Kadangi obelis yra moters jausmingumą žadinantis medis, obelų vantos daugiausia naudotos moterų – jaunoms moterims obelų vanta suteikia patrauklumo, seksualumo, o žydinčios obelies vanta gydo depresiją, atnaujina fizines jėgas.
Be išvardintų, liaudyje naudojamos vantos iš klevo, uosio, lazdyno, ievos, netgi jaunų vyšnių šakelių. Tikri pirčių mėgėjai labai mėgsta mišrias vantas: prie beržinių ir ąžuolinių šakelių prideda 3-4 eukalipto šakeles, arba ąžuolines sumaišo su beržinėmis, prie beržinių prideda 2-3 pelyno stiebus, serbento šakelę ir pan. Taip pat į vantą galima dėti įvairius vaistažolinius augalus: čiobrelius, ramunėles ir kt.
Ievų vanta ypač gelbsti sergant gripu, geriausiai kovoja su bakterijomis.
Lazdynas stiprina dvasines žmogaus jėgas, padeda įveikti stresą.
Uosio vanta išlaisvina nuo neigiamos energijos, ramina nervų sistemą.
Šermukšnis, kaip ir obelis, suteikia moterims seksualumo.
Juodųjų serbentų vanta – viena aromatingiausiųjų, relaksuojanti, gydanti odos ligas.
Jazmino žiedų vanta stiprina jausmus, naudojama meilės reikalams, atsipalaidavimui.
Drebulinė vanta gerai varo prakaitą, mažina stresą.
