Senovėje gydymui ir pasikaitinimui buvo naudojamas ir karštas smėlis. Šis metodas dar vadinamas psamoterapija (graikiškai „psammos” – smėlis, „terapija” – gydymas), apie jį rašė dar Antikos mokslininkai. Karštas smėlis, uždėtas ant kūno, aktyvina kraujo, limfų apytaką, skatina prakaitavimą, padeda numesti svorio, stimuliuoja oksidacijos procesus, gerina inkstų funkciją, šalina veido išpurtimus. Smėlis iš karto sugeria prakaitą, taigi kūnas neperkaista, ir karštį nėra sunku pakelti.
Gerų rezultatų duoda psamoterapijos taikymas funkcijų atstatymui, gydant traumatologinio pobūdžio atramos ir judėjimo aparato (stuburo, sąnarių, raumenų, sausgyslių) susirgimus, taip pat sunkiai lankstomus sąnarius, periferinę nervų sistemą.
