Pirtis būdavo ir visuomeniškai svarbi vieta. Joje buvo slepiamos knygos spaudos draudimo laikais, rekrūtai, per karą – maistas, grūdai. Čia susirinkęs senimas pasakodavo jaunimui prisiminimus iš baudžiavos laikų ir kt. Kai kurie gyventojai pirtyje rūkė mėsą, džiovino odas ir pan.
Nuo seno pirtis būdavo kuriama ne vien nusiprausti, bet ir kitiems reikalams. Pirtis gydymui buvo kuriama bet kurią dieną. Ligonį nuvesdavo ar nuveždavo pirtin, paguldydavo ant plautų ir prausdavo, vanodavo. Gydomasis buvo vanojamas labai karštai, o jo galva vilgoma šaltu vandeniu arba užklojama šlapia paklode.
Senovėje pirtyse gydydavo įvairias ligas. Jei žmogus jausdavo nuovargį, krėsdavo šaltis, tai jį gerai įkaitindavo ir išvanodavo. Sergant reumatizmu, vanodavo labai karštai pačius sąnarius, o po to dėdavo karštame vandenyje sudrėkintas paklodes. Kartais į tokias paklodes įsupdavo visą žmogų ir kurį laiką šutindavo, o išvynioję vėl vanodavo. Sutrikus virškinimui vanodavo pilvą ir braukydavo rankomis ratais prieš saulę.
Gelta pirtyje buvo gydoma ypatingu būdu. Atnešami keturi akmenys iš visų keturių pusių: rytų, vakarų, pietų ir šiaurės. Jie karštai įkaitinami ir sudedami pirties viduryje, ligonis pasodinamas viršuje, apgaubiamas paklodėmis, apipilamas vandeniu ir tuo garu šutinamas.
Dar ir XX a. pradžioje kai kur buvo išlikęs kraujo nuleidimas pirtyse. Kraują leisdavo sergant plaučių uždegimu, esant kraujo spaudimui, galvos svaigimui ir daugeliui kitų ligų gydyti.