Kad pirtis žiloje senovėje buvo gyvenamasis būstas, rodo ir tai, jog ilgą laiką lietuvės ir latvės moterys gimdydavo pirtyse. Čia priėmėjai po ranka buvo šiltas vanduo, o gimdyvei buvo patogu slėptis nuo šeimoje buvusių vaikų ir apskritai nuo pašalinių akių.
Ten buvo atliekamos ir gimimo apeigos, aukojama gimdymo ir likimo lėmėjai deivei Laimai, atnešančiai kūdikius. Pirtyse kūdikiui buvo suteikiamas vardas. Gimdymo dieną pribuvėja su kita moterimi eidavo į pirtį. Ten rasdavo virtą seną gaidį ar vištą, kuriuos valgydavo, užgerdamos alumi, ir prašydavo deivės Laimos, vėliau – Marijos, kad kūdikis sėkmingai gimtų. Suvalgyto ir paaukoto maisto likučius su kaulais slapta užkasdavo žemėje. Gimusį kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu – Laimos prakaitu. Pirtys buvo laikomos šventa vieta, čia draudė gimdyti netekėjusioms merginoms.
Po gimdymo moteriai 40 dienų buvo neleidžiama eiti į pirtį praustis, vaikščioti per lauką, kad nepakenktų žmonėms ir pasėliams. Atėjusią į pirtį gimdyvę moterys pasitikdavo bėgdamos į lauką ir šaukdamos „vilkas avelę neša“ bei pravardžiuodamos ją meška, vilke ar pan. Šitaip buvo siekiama nukreipti blogųjų dvasių dėmesį. Gimdyvė atsinešdavo į pirtį dovanų rankšluostį ar juostą, kurią padėdavo ant krosnies (auka deivei Gabijai), paskui ką nors dovanodavo moteriai, iškūrenusiai pirtį.