Pirtyje žmonės atlikdavo šeimos švenčių apeigas. Paauglės mergaitės pirtyse apeigomis buvo įšventinamos į merginas, joms šeimoje iškepus pirmąją duoną. Tai buvo ženklas, kad mergina jau subrendus, gali tekėti, pas ją gali važiuoti piršliai. Šis paprotys greičiausiai siekia matriarchatinės santvarkos laikus. Rasų (Joninių) išvakarėse kaimo merginos pirtyse burdavo, norėdamos sužinoti savo likimą. Jos susirinkdavo į vieną kurią kaimo pirtį ir ten plukdydavo vainikėlius bei atlikdavo kitas apeigas.
Senovėje pirtyse buvo atliekamos ir vestuvių apeigos, kurios paprastai prasidėdavo jaunosios priešvestuviniu prausimu. Pirtyje susirinkusios merginos ir jaunamartės iškilmingai pasitikdavo jaunąją, ją nurengdavo ir prausdavo, girdamos jos grožį. Po to nuotaka atsisveikindavo su pirties židiniu ir prie jo gyvenančiomis dievybėmis.
Po vestuvių, šeštadienį, jaunamartė buvo vedama į pirtį, kur ją pasitikdavo džiūgaujančios moterys. Ji atnešdavo dovanų, duonos ir kito maisto bei gėrimų ir padėdavo ant krosnies ar jos kampo. Paskui visos moterys vaišindavosi. Ši apeiga kai kur buvo vadinama „krosnies” ar „pirties dengimu”. Senovėje tai buvo apeigos ir aukos pirtyje prie krosnies gyvenančioms protėvių vėlėms bei ugnies deivei Gabijai. Jaunamartei, kuri neatlikdavo prie pirties krosnies apeigų, neleisdavo dalyvauti platesnėje bendruomenėje.
Senais laikais pirtyje, prie besikūrenančios krosnies, atlikdavo kai kurias laidotuvių apeigas su duona ir raudomis. Pirtis buvo laikoma mirusių protėvių ir kitų giminaičių vėlių seniausia buveine. Čia formavosi ugnies deivės Gabijos kultas. Joje gyvenusios sodybų dievybės, krikščionių paverstos demonais, velniais, piktosiomis dvasiomis. Jos ateidavusios praustis, kai išeidavo išsimaudžiusios moterys.
Pirtis dažnai minima ir tautosakoje, su ja susiję daug pasakojimų, pasakų, padavimų, burtų ir prietarų. Dažnai pasakose velniai, laumės, raganos naktį, po dvyliktos valandos, rinkdavosi į pirtis ir, radusios besimaudančius, užplakdavo vantomis negyvai. Pasak kitų šaltinių, tikėta, kad į pirtį ateidavusios praustis būtent gerosios ir gražiosios laumės.