Pirtis būdavo bendruomenės susitikimo vieta. Manyta, kad bendruomenės kūnas ir siela švarūs, kai švarūs visi jos nariai, todėl į pirtį kviesdavosi tuos, kurie savos neturėjo, pakeleivius ir elgetas. Pirtyse būdavo aptariami bendruomenės reikalai, senieji mokydavo jaunuosius.
Pirtyje išbardavo nedorėlį, sutaikydavo susipykusius. Pirtyje į bendruomenę būdavo įrašomi nauji jos nariai: jaunamartės ar užkuriom atėję vyrai. Pirtis buvo bene didžiausia svetingumo išraiška: lietuviai svečiui visuomet iškūrendavo gerą pirtį.
Kadangi ne kiekvienas ūkis turėjo savo pirtį, tai viena pirtimi naudojosi kelios giminaičių ar kaimynų šeimos. Ją kūrendavo visos šeimos paeiliui. Taigi susidarydavo gana pastovios pirčių bendruomenės. Vienos pirties bendruomenė vengdavo susipykti, ypač su pirties šeimininku. Susipykusius stengdavosi kuo greičiau sutaikyti, nesusitaikiusius vadindavo bizdėliais, pikčiurnomis.
Taigi pirtis senajame Lietuvos kaime buvo savotiški „kultūros namai”, ugdę tikrą bendruomeniškumo jausmą.