Palyginus ankstesniųjų pirčių aprašymus ir dabartines kaimo pirtis, akivaizdu, kad per keletą šimtmečių jos nedaug pakito. Vis dėlto, šiandien pirtis daugeliui tapo pramoga. Tuo tarpu senovėje ji atliko daugybę reikšmingų funkcijų ir, ko gero, buvo pats svarbiausias statinys visame ūkyje. Naujakurys pirmiausia suręsdavo pirtį, o tik po to statydavo būstą,. Joje dar ir XX a. pradžioje žmonės gyvendavo sudegus namui. Kai kur pirtyse buvo apgyvendinami senieji šeimos nariai arba tie, kurie, pasidalijus turtą, neįstengdavo greitai pasistatyti namo.
Kaimuose pirtys dažniausiai buvo statomos atokiau nuo kitų sodybos trobesių, prie ežero arba upelio, iš gulsčių apvalių į sąsparas suręstų rąstų, kai kada buvo krečiamos iš molio. Lubos neretai apkreiktos ilginiais (kūlio) šiaudais ir spaliais, grindys medinės arba kietai išplūkta asla, buvo įstiklintas langelis. Pirtyje dvi patalpos – nekūrenamas priepirtis ir pirtis. Pirties pasieniais išdėlioti suolai ir plautai vanotis, prie lubų pasieniais – kertelės drabužiams padžiauti.
Svarbiausia lietuviškoje pirtyje būdavo krosnis. Iš pradžių, krosnys pirtyse būdavo kraunamos iš akmenų. Jų pavadinimas archaiškas, kilęs iš sukrautos akmenų krūvos, vadintos krūsnimi. Tokia krosnis dūmtraukio neturėjo. Dūmai išeidavo pro duris arba lubose padarytą skylę (aukštinį), užšaunamą lenta. Šalia krosnies būdavo pastatomas kubilas vandeniui, į kurį mesdavo įkaitintus akmenis, kurie ir šildydavo vandenį. XIX a. pabaigoje atsirado plūkto molio ir plytų krosnių su dūmtraukiais, jų viršuje buvo įtaisomos skylės šildomo vandens katilams uždėti.