Lietuvoje dar priešistoriniu laikotarpiu lietuvių ir suomių gentys, gyvenusios kaimynystėje, iš rąstų ir karčių statėsi į žemę įleistus gyvenamuosius namus su akmenų krosnimis, kurie kartu buvo ir pirtys. Yra pagrindo manyti, kad iš tokio pirmykščio būsto ilgainiui išsivystė dūminė pirtis, išlikusi iki mūsų dienų.
Lietuvoje pirtys anksčiausiai minimos XIII – XIV a. Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kronikose, rusų metraščiuose, vėliau XVI – XVII a. dvarų inventoriuose. Lietuvos miestuose jų ėmė rastis nuo XVI a. (veikė privačios ir viešosios pirtys). Miestuose ir kaimuose pirtys buvo Rytų Europos tipo (šalia pėrimosi patalpos buvo garinė).
Ne viename metraštyje rašoma, kad Lietuvos kunigaikščiai – Algirdas, Vytautas, Švitrigaila – mėgę pirtį. Anot Teodoro Narbuto, senovėje turtingieji lietuviai mėgo maudytis šiltose maudyklėse net kelis kartus per dieną. Pirties garu mėgavosi ir valstiečiai. Pavyzdžiui, prūsai pirtyse maudydavosi kas dieną ir tai darydavo iš pagarbos savo dievams.
Pirtys itin paplitusios Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Čia jas turėję beveik kiekviena arba kas antra valstiečių šeima. Rečiau pirčių buvo Žemaitijoje ir Užnemunėje. Kurį laiką Užnemunėje pirtys buvo visai išnykusios dėl Rusijos valdžios draudimo jas statytis, siekiant apsaugoti valstiečių sodybas nuo gaisrų.
Daugiau šia tema skaitykite šiuose www.pirtyje.lt puslapiuose:
Skaitytojų straipsniai // Nei rusiška, nei suomiška, o lietuviška