Turkiška pirtis formavosi kelių tautų tradicijų pagrindu: Turkijos, Romos ir Bizantijos gyventojų. Daugiausia pirčių pastatyta Osmanų Imperijos laikais. Turkiškos pirties formavimuisi daug įtakos turėjo musulmoniškoji švaros samprata. Laikui bėgant turkiška pirtis tapo institucija su giliais papročiais.
Nuo seno turkiška pirtis buvo daugiau negu tik vieta nuprausti kūnui: vieta, intymiai susijusi su kasdieniniu gyvenimu, kur bet kokios visuomeninės padėties žmogus, nesvarbu, senas ar jaunas, turtingas ar vargšas, miestietis ar kaimietis galėjo laisvai apsilankyti. Tai buvo vieta pabūti kartu, pabendrauti bei sužinoti naujienas ir gandus.
Tiek moterys, tiek vyrai mielai naudojosi hamamu, kas turkiškai reiškia pirtį, tačiau skirtingu metu, atskirai, be to, kai kurios pirtys buvo skirtos tik vienai lyčiai.
Kiekvieno individo gyvenime hamamas užėmė svarbią vietą nuo pirmųjų žmogaus gyvenimo savaičių iki pat gyvenimo saulėlydžio. Svarbios gyvenimo progos kai kuriose Turkijos vietovėse net iki šiol švenčiamos pirtyje, pavyzdžiui, 40-oji naujagimio diena, nuotakos apeiginis prausimasis, vyrų išlydėjimas į karą ir kt. Anksčiau buvo labai paplitusios gedulo ceremonijos hamame. Į hamamą buvo kviečiama ir atvykus svečiams, taip išreiškiant svetingumą. Taigi turkiška pirtis yra neatsiejama šios tautos kultūros dalis.
Pasakojama, kad kai jokie daktarai negalėjo išgydyti Egipto karalienės Kleopatros nesibaigiančio galvos skausmo, vienas jaunas vyrukas pasiūlė vaistą, kurio veiksmingumu iš pradžių niekas nepatikėjo. Tai buvo putų masažas turkiškoje pirtyje. Ir šiais laikais ten lankomasi sveikatos sumetimais: kenčiant nuo galvos ir kitų skausmų, nutukimo ir kt.
