Kaip ir daugumą kitų kultūros elementų, romėnai vandens procedūrų patirtį perėmė iš Graikijos. Tuo tarpu į Graikiją nemaža dalis pirties idėjų atvežta iš Egipto – kas yra dušas, kokia turi būti pirtis, kaip šildyti akmenines pirties grindis ir pan.
Pirčių kultūra vystėsi antikinės Graikijos klestėjimo laikotarpiu. Graikų aistrą maudynėms mini ir antikos rašytojas Homeras „Iliadoje”. Ypač populiarios pirtys buvo Spartoje – pirtyse buvo maudomasi ne tik po sunkaus fizinio darbo, bet ir prieš intelektualias diskusijas. Iš čia kilęs ir karšto oro pirties pavadinimas – lakonikas – nuo Spartos sostinės Lakonikos. Tokia garinė - tai apvali patalpa, kurios stogas buvo smailėjantis iki kūgio formos. Pačiame viršuje būdavo atvira ertmė, kuri grandinių pagalba būdavo uždengiama bronziniu dangčiu.
Senovės Graikijoje pirties valdovu buvo laikomas Dzeuso sūnus galiūnas Heraklis. Graikai tikėjo, jog pasinėrus į karštą vandenį ar mėgaujantis karštu garu gali įgyti mitologinių dievybių galių ir jėgų.
Pirčių populiarumą Antikos laikais liudija didžiuliai architektūros paminklai – pirtys-termos, vienu metu sutalpindavusios iki kelių tūkstančių žmonių. Užrašai ant senovės Romos termų skelbė: „Pirtis, meilė ir džiaugsmas – iki senatvės kartu”.
Vėlyvosios Romos Imperijos laikais termos buvo tikri rūmai: marmuru išklotos salės, galerijos, erdvios patalpos sportiniams žaidimams, poilsio kambariai, užkandinės, paveikslų ir skulptūrų parodų salės, sodai ir fontanai. Žinoma, pirtis statydavo įvairių visuomenės socialinių sluoksnių žmonėms – nuo prabangių, užimančių iki 30 ha plotą, iki niūrių ir nešvarių, skirtų varguomenei.
Romos imperatoriai statydavo vis didesnes ir ištaigingesnes pirtis, kad aplenktų savo pirmtakus. I a. po Kristaus Romoje priskaičiuojama apie 150 pirčių kompleksų. Žinomos Karakalos pirtys (apie 217 m.) užėmė virš 12 ha plotą, jose vienu metu galėjo lankytis apie 2500 žmonių. Imperatorius Diokletianas (apie 305 m.) pastatė dar didesnes, virš 3200 žmonių talpinančias pirtis, jose veikė apie 3000 vonių ir 3 baseinai. Patys imperatoriai, be abejo, turėjo atskiras pirtis, ir, teigiama, maudydavosi iki 8 kartų per dieną.
Termos turėjo žymiai platesnę paskirtį nei šiuolaikinės pirtys. Pasiturintys romėnai maudydavosi bent kartą per dieną. Visuomeninėse maudyklėse patricijai praleisdavo linksmiausias savo valandas. Išsikaitinus ir išsimaudžius baseine, būdavo atliekami įvairių rūšių sveikatos stiprinimo, figūros grakštinimo, raumenų ugdymo, odos elastingumo masažai. Turtingose pirtyse tai darydavo specialiai šio amato išmokyti vergai.
Romėnų darbo diena prasidėdavo saulei tekant ir dažniausiai baigdavosi po vidurdienio. Taigi apie 2-3 valandą po pietų vyrai galėdavo eiti į termas. Paprastai moterys prausdavosi atskirai – dažnai pirmoje dienos pusėje, kadangi nuo 2-3 valandos pirtys buvo rezervuotos vyrams.
Termose už nedidelį mokestį, ar net nemokamai, galima buvo praleisti ištisas valandas. Ir užsiėmimų čia būdavo kiekvienam pagal skonį – eiti į gimnastikos pratimų kambarį ar biblioteką, vaikštinėti puošniomis salėmis, apžiūrėti statulas bei paveikslus, padiskutuoti su mokslininkais ar filosofais. Čia buvo galima nusipirkti, ko širdis geidžia – nuo prausimosi reikmenų iki skanėstų ir vyno.
Termos turėjo savitą centrinio šildymo sistemą. Rūsyje arba pusrūsyje stovėdavo kūrykla; karštas oras ir dūmai šildė grindis, o sklisdami kiaurymėmis – ir sienas. Tokia šildymo sistema buvo naudojama tik imperatorių rūmuose ir turtuolių namuose, pirtis paprastai kūrendavo malkomis.
Visas pirtis sudarydavo trys skyriai – šalta pirtis (frigidarium), šilta pirtis (tepidarium) ir karšta pirtis (caldarium). Pirties procedūra prasidėdavo kieme, vadinamame palestra – čia buvo sportuojama: dažniausiai buvo žaidžiama nedideliu kamuoliu, populiarios buvo imtynės. Po intensyvios treniruotės pirties lankytojas praeidavo visus 3 pirties kambarius, pradėdamas nuo tepidariumo, kuris būdavo didžiausias ir prabangiausiai įrengtas. Jame besimaudantysis ilsėdavosi ir būdavo įtrinamas aliejais. Toliau ateidavo kaldariumo eilė. Po šios procedūros kūnas būdavo paruoštas masažui ir negyvos odos nutrynimui. Nusiprausęs ir atsigaivinęs romėnas eidavo į biblioteką ar padiskutuoti su filosofais.
Romėnai pirtyse naudodavo strigiles – gremžtukus, skirtus nuvalyti nuo odos nešvarumus. Prausimuisi taip pat naudojo pupų miltus, purvą nuo kūno šalindavo pemza, kreida, svogūnų pelenais, o nupraustą kūną įtrindavo kvepiančiais aliejais. Senovės romėnai mokėjo įvairių aromatingų esencijų ir antpilų paruošimo būdų. Romos gydytojai sukūrė daug veikalų apie pirties naudą gydant įvairius susirgimus. Nusilpus ar pavargus, sergant reumatizmu ir kitomis įvairiomis ligomis, buvo rekomenduojama lankytis pirtyse.
Vis dėlto, ne visi romėnai buvo patenkinti tokiu pirčių populiarumu. Antikos filosofas Seneka buvo įsitikinęs, kad prakaitas turi būti sunkaus darbo, o ne pasyvaus sėdėjimo karštame kambaryje rezultatas.
Didžiųjų Romos imperijos pirčių – termų – žlugimas prasidėjo IV a. pabaigoje. Tą sąlygojo kelios priežastys: iš vienos pusės, barbarų puldinėjimai, iš kitos – krikščionybės išplitimas.
