Ankstyvą pavasarį, kuomet medžiai dar be lapų, o saulutė vis drąsiau šypsosi, tikri pirtininkai nepraleidžia progos prisileisti sulos – medžių sulčių. Sveikos pirties propaguotojai žino, kad sula – vienas geriausių gėrimų pirtyje.

Kada leisti sulą?

Beržų ir klevų sula pradeda bėgti pavasarį, kai nutirpsta sniegas, naktimis jau nebebūna didesnių šalnų, o dienomis šviečianti saulė kaitina plikas medžių šakeles. Medžių šaknys ima siurbti iš žemės drėgmę ir siunčia ją į šakeles, kad šios neišdžiūtų.

Norint išsiaiškinti, ar jau metas leisti sulą, tereikia nulaužti nedidelę medžio šakelę. Jei ima tekėti sula, vadinasi metas tinkamas. Sula paprastai teka apie 2-3 savaites, per kurias iš suaugusio beržo galima prisileisti iki 10 kibirų sulos, nepadarant žalos medžiui.

Senovėje pagal sulos tekėjimą žmonės spręsdavo apie ateinančius metus. Jei sula veržiasi gausiai – lauk lietingos vasaros. Vos tik labiau atšyla ir medžiai pradeda brandinti pumpurus, sula liaujasi tekėjusi.

Ne tik gėrimas, bet ir vaistas

Lietuvoje tinkama gerti klevų ir beržų sula, nes kitų medžių syvai turi kartoką skonį. Klevų sula yra ankstyvesnė, saldesnė, negu beržų, tačiau klevai sulos išleidžia mažiau. Klevų suloje yra apie 4% ištirpusio cukraus, tuo tarpu beržų suloje – tik 1-2% cukraus. Po šaltos žiemos ir prieš tai buvusios sausos vasaros, sula būna saldesnė. Taip pat saldesnė sula medžių, augančių ten, kur sausesnė dirva.

Sula padeda iš organizmo pašalinti susidariusius akmenis, toksinus, šlakus, druskas. Taipogi sula gydo inkstų akmenligę, gerina sergančiųjų reumatu, tuberkulioze savijautą. Sula gerina medžiagų apykaitą organizme, stiprina žmogaus organizmą. Suloje yra nemažai svarbių mineralinių medžiagų – kalio, kalcio, geležies, vario.

Sulos rauginimas

Šviežia sula yra naudingiausia organizmui, tačiau ji išsilaiko labai trumpą laikotarpį, todėl norint ją išlaikyti ilgesnį laiką, būtina konservuoti. Senovėje itin populiari buvo rauginta sula. Užraugtą su grūdais ar kitais priedais sulą statinaitėse išlaikydavo iki 3-5 mėnesių, gaivindavosi ja per vasaros darbymetį.

Sula būdavo rauginama supylus ją į medinę statinę ir pastačius šaltai rūsyje. Kartais į statinę buvo pridedama duonos ar serbentų lapų, ant viršaus papildavo kelias saujas avižų. Iš sulos buvo gaminama ir naminė gira. Beje, rauginimui labiau tinkama beržų sula, tuo tarpų klevų syvus dažniausiai gerdavo šviežius.

Be to, sulą moterys naudojo ir plaukų bei odos priežiūrai, ja prausdavosi veidą.

Sula – pirtininkams

Rauginta sula itin tinkama gerti sunkiai dirbant, mat tai labai gaivus ir jėgų teikiantis gėrimas. Na, o pirties mėgėjams sula taip pat labai naudinga. Kaitinantis pirtyje, gausiai išprakaitavus sula padeda atkurti mineralinių medžiagų pusiausvyrą organizme.

Kaip leisti sulą?

Tenkinant sulą būtina pasirūpinti, kad nebūtų padaryta žala medžiui. 4-5 cm gylio ir iki 1 cm pločio skylutę reikia gręžti kuo arčiau žemės (ne aukščiau kaip 1 m aukštyje) šiaurinėje kamieno pusėje. Joje reikia įtaisyti specialų lataką sulai surinkti. Patariama pasirūpinti, kad į indą, skirtą sulai, negalėtų patekti jokie vabzdžiai (šiuo atveju pavojingiausios yra skruzdėlės).

Norint nepridaryti žalos gamtos, sulai leisti reiktų rinktis ne plonesnį nei 20 cm skersmens medį. Baigus leisti sulą skylutę reiktų užtaisyti – užkišti mediniu kaiščiu, užtepti moliu, derva ar specialiu sodo tepalu, tokiu būdu apsaugant medį nuo ligų ar puvimo.

Svetainės Pirtyje.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško Pirtyje.lt administracijos sutikimo draudžiama